Vokietijoje sukurtas prototipas palyginus su trečiuku turėjo truputėlį pakeistą priekinę dalį, chrominės detalės buvo išmestos į šiukšlių dėžę. Moldingų taip pat buvo atsisakyta, o priekinis ir galinis bamperiai buvo nudažyti kėbulo spalva.
Tačiau pakeitimai nepatiko „AvtoVAZ“ kompanijos vadovams, kurie norėjo patobulinimus atlikti kuo skubiau ir kuo pigiau. Vietoj „Porsche“ specialistų sukurtos versijos, rusai nusprendė juodą darbą atlikti patys. Su keliais subtiliais patobulinimais trečiuką pakeitė „2106“.
„Senior E1101“
1966 metais, kompanijos vadovybė pradėjo galvoti apie mažyti, daugeliui prieinamą automobilį. Įvairūs apmąstymai ir diskusijos vyko iki pat 1968 metų pavasario. Pasibaigus šaltajam metų sezonui, maža grupė inžinierių pradėjo dirbti ties nauju automobiliu, kurio prototipas buvo vadinamas „čeburaška“. Mažas, apvalus automobilis turėjo ne galinių, bet priekinių varomųjų ratų pavarą. Įdomu yra tai, kad priekinių varomųjų ratų pavarą kūrė „Lada“ inžinieriai.
Tai buvo ne „Fiat“ ar „Renault“ specialistų sukurta platforma, automobilis buvo išskirtinai rusiškas.
Pirmasis veikiantis prototipas buvo sukurtas 1971 metais. Po keletos įvairių atidėliojimų ir tobulinimų, pirmasis „Lada“ inžinierių sukurtas automobilis pro gamyklos ratus išriedėjo 1972 metų pradžioje.
Automobilis turėjo 0.9 litro benzininį motorą, kuris išvystė 50 arklio galių. Galia buvo perduodama per keturių bėgių mechaninę pavarų dėžę į priekinius varomuosius ratus. Priekinė pakaba buvo „McPherson“ tipo, daugybę interjero detalių buvo pasiskolintos iš „2101“ modelio.
Nors projektas buvo paruoštas serijinei gamybai, tačiau „Lada“ inžinieriams koją pakišo kitas projektas, kuris vėliau gavo „zapuko“ pravardę. Tuometinė valdžia nusprendė, kad „ZAZ“ vardą turintis automobilis turėtų tapti tautos automobiliu, o „čeburašką“ tegu lieka tik prisiminimuose.
Vis dėlto mažytis „Lada“ projektas evoliucionavo į „NIVA“ visureigį. Inžinieriai šiek tiek pakeitė eksterjerą, sumontavo „Land Rover“ važiuoklę ir viskas. Pigiai, greitai ir neskausmingai.
„2101-80“
Ši koncepcija, kuri turėjo pakeisti itališką „2101“, buvo sukurta mažos inžinierių komandos, kuriai vadovavo Vladimiras Ivanovičius. Jis 1975 metais pristatė įdomią „2101“ modelio pamainą.
„2101-80“ vardu pakrikštyta pamaina būtų siūloma ne tik su sedano, bet ir su kupė kėbulu. Pastaroji versija taip ir išliko tik eskizuose.
Apie patį automobilį žinome labai nedaug. Žinome tik tiek, kad automobilis buvo kuriamas galvojant apie moderniausius to meto vakarietiškus produktus. Tai puikiai atsispindi automobilio išvaizdoje.
„2103“ universalas
1976 metais „Lada“ inžinieriai buvo sukūrę praktišką trečiuko versiją, tačiau tuometiniai kompanijos vadovai galvojo, kad toks modelis sugadintų „2103“ modelio įvaizdį. Juk trečiukas turėjo būti prabangesnė „2101“ modelio versija, todėl universalo modifikacijos buvo atsisakyta.
Labiausiai gaila įdėto inžinierių darbo, kurie laisvalaikiu dirbo ties nauja „2103“ modelio versija. Pristatydami projektą valdžiai, inžinieriai universalą jau buvo paruošę serijinei gamybai, pritrūko tik valdžios pritarimo.
„2105“
Tai buvo legendinio penktuko pirmasis prototipas. Nors serijinei gamybai paruošti modeliai dėvėjo „2105“ ženkliuką, tačiau iš pradžių rusai šį modelį norėjo pavadinti „Senior“ vardu.
Iš esmės tai buvo modernizuotas „2101“, tačiau du gabūs dizaineriai automobilio išvaizdą patobulino pagal tuometines industrijos madas.
Elektromobilis
Septintame dešimtmetyje pro geležinę uždangą pradėjusi sklisti įvairi informacija leido ne tik praplėsti pasaulio supratimą, bet ir gauti naujų idėjų. Išgirdę, jog anapus geležinės tvoros bendraminičiai kuria taupius ir ekologiškus automobilius, AvtoVAZ inžinieriai nusprendė padaryti tą patį ir sukurti pirmąjį elektromobilį.
Inžinieriai prie projekto pradėjo dirbti dar 1975 metų pradžioje, tačiau laikui bėgant reikėjo pasirinkti kokiu keliu eiti toliau. Ar sukurti visiškai naują automobilį ar panaudoti esamą bei jį pritaikyti. Dėl talpaus interjero buvo pasirinktas neseniai prekyboje pasirodęs “2101″ modelio universalas, kuris buvo žymimas “2102″.
Po trijų metų kūrimo ir tobulinimo, Kremliuje sėdintys vadovai išdavė leidimą pirmajam automobilio testui. Geltona spalva nudažytas prototipas pirmąjį kartą visuomenei buvo pristatytas “Autopro-84″ parodoje. Pasak tuometinių inžinierių, šis elektromobilis naudojo moderniausias Sovietų Sąjungos technologijas, todėl Kremliui buvo labai svarbus galutinis produktas. Automobiliui žengiant paskutinius žingsnius AvtoVAZ inžinieriai padarė keletą svarbių pakeitimų, kurie leido užlopyti skyles.
Dėl itin didelio kiekio baterijų, kurios tais laikais svėrė nemažai, VAZ turėjo imtis griežtos dietos programos. Automobilio kėbulas buvo pagamintas iš aliuminio, inžinieriai atsisakė galinių durų, kurios svėrė pakankamai daug. Vietoje galinių durų buvo sumontuotos dvi angos, kurias atidarius surastume baterijas, kurių kiekio iki šiol niekas nežino arba nenori atskleisti. Tačiau žinome, jog elektrinis motoras išvystė 54 arklio galias bei galėdavo automobilį priversti pasiekti maksimalų 85 km/h greitį. Šis pirmasis Sovietų Sąjungos elektromobilis su pilnai įkrautomis baterijomis galėjo nuvažiuoti maždaug 110 kilometrų. Jeigu galvojate, jog modernūs elektromobiliai yra komplikuoti ir reikia ilgai laukti, kol pilnai pasikraus, leiskite pasakyti kiek reikėdavo laiko šiam elektromobiliui – 24 valandų.
Daugelis to metų ekspertų sakydavo, jog didžiausias elektromobilio praradimas buvo universalo praktiškumas. Tuo metu universalas galėdavo be problemų sutalpinti penkis suaugusius žmones ir vežti 450 kilogramų krovinį. Elektromobilis tuo tarpu galėjo sutalpinti tik du žmones bei pakelti tik 280 kilogramų sveriantį krovinį. Šio projekto inžinieriai teigdavo, jog praktiškumo praradimą atpirks automobilio ekologiškumas, tačiau laikui bėgant Kremliuje sėdintys šulai nusprendė, jog padarė klaidą ir nutraukė projekto finansavimą.
