Tapatybė - tai socialinis konstruktas, kurį mums kuria valstybė (Lietuvos atveju nesėkmingai, ES atveju vargu ar įvyks, nors skiriama daug pinigų) ir kurį kuriame mes (kai išvykstame, nes privalome kažkam priklausyti, išreikšti savo priklausomybę tam tikrai vietai ar grupei, kad kiti mus galėtų įprasmint savo mintyse). Universalistinis požiūris išreikštas junginiu "pasaulio lietuvis" nebus ilgalaikis, kaip ir visi kiti universalistiniai dariniai.

Greičiausia, toji "laikoma konkreti vieta yra tik asmeninės patirties nulemta iliuzija" yra kelnėse. Keista, jei atsiranda grafomanas, kuris tik tokiu būdu tegali nusakyti sąvoką TĖVYNĖ. Dar keisčiau skamba tokie atradimai, kai apie tautiškumą spendžiama iš rašliavos ant sienų, kuo užsiima samdiniai prie klaviatūros su kirilica. Taip galima net ir mokslinius darbus apie silkės gyvenimą rašinėti, polietileno plėvelę pirkinio "Maksimoje" atidarius... Toks vapėjimas apie "pasaulio lietuvio tapatybę", mano supratimu, gali prilygti nebent darželinuko pasirodymui gatvėje su nukniauktu medžiokliniu tėvo šautuvu. Ko tik nesigriebia vidutinybės savo tuščiagarbės impotencijos ornamentika...