Nuosprendžiui įsiteisėjus, Artūras Kibildis šio straipsnių ciklo autoriui sutiko duoti išskirtinį interviu. Žurnalisto ir kalinio pokalbis įvyko Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Dabar skaitant interviu aiškėja, jog A. Kibildis bejausmiu teroristu tapo tikriausiai dėl to, kad vaikystėje nepatyrė tėvų meilės, o vėliau susidūrė su abejingais pedagogais. Neturėdamas į ką atsiremti, gabus menui A. Kibildis vis dėlto pasirinko bandito kelią.
„Kaip gyventi, man teko mokytis pačiam, – sakė A. Kibildis. – Tėvai išsiskyrė, todėl amžiną atilsį tėvukas, stalius, mano auklėjime nedalyvavo, o motina – kurčnebylė, todėl man viską teko suvokti pačiam – niekas nieko nepamokė, nepatarė, neparodė. Net kad tualete reikia nusišluostyti su popierium – ir tai reikėjo suvokti pačiam; ir galiu pasakyti, kad tą dalyką supratau būdamas vos ne 15 metų. Visiškai neturėjau į ką atsiremti. Tiesa, augau su dviem seserimis ir broliu, kurį gerbiu ir visą laiką gerbsiu, bet jis – vyresnis 10 metų. Visoje giminėje, be manęs, nėra nė vieno teisto. O man nuo vaikystės gal toks likimas – pedagogai mane nuteikinėjo kalėjimui.“
– Mokykloje krėsdavai eibes, buvai chuliganas?
– Kaip bebūtų keista, mokykloje nesu nieko primušęs, nei mokytojoms piktus pokštus krėsdavau. Paprasčiausiai aš linksmai „pušį gaudžiau“, buvau judrus, klasės linksmintojas. Pamenu – prasideda pamoka, mokytoja atsiverčia žurnalą ir skaito pavardes. „To nėra, tas neatėjo“, – pasižymi. Po to pamato mano pavardę. Tą pačią akimirką – „Kibildi, lauk iš klasės!“ Nors po aštuonių klasių mano pažymių vidurkis buvo 4,3, tačiau mokyklas tekdavo keisti vos ne kasmet.
Vėliau stojau į Telšių dailės technikumą. Atvažiavau nusiteikęs kaip Pikaso, o dabar suprantu, jog iš pusšimčio stojusiųjų jau iš anksto buvo nuspręsta, ką priims į 8 vietas. Neturėjau atsivežęs net akvarelės, tai pasiskolinau, ir taip „šustrai suvariau“ piešinį, kad dėstytojai ėmė klausinėti, kur mokiausi. Nepriėmę į Telšius, man pasiūlė mokytis Kaune – medžio drožėjo specialybės. Tačiau po poros metų ir iš ten išmetė, nes labai neįtikau pavaduotojai, ji mane tiesiog persekiojo.
– Jei tai teisybė, tai tau tikrai nepasisekė su pedagogais. Psichologai sako, jog jei žmogui nuolat kalsi į galvą, jog jis kitoks, blogesnis, tai galop žmogus tuo įtikės, nusiteiks ir atitinkamai elgsis. Tačiau už ką gi išmetė iš antrojo kurso?
– Kartą bendrabutyje miegojau su pana ne savo kambaryje. Staiga duris ėmė daužyti pavaduotoja persekiotoja, šaukdama: „Čia Kibildis turi būti!“ Kai ėmė laužti duris, aš pliką mergą grūdu į spintą, pats – į trumpikes ir šoku per langą. Antras aukštas, baisoka. Kol ant palangės „skystenau“, paslydau – buvo žiema – ir nukritau iš antro aukšto lyg bulvių maišas. Susilaužiau abu kulnus. Ligoninėje aplankiusi pavaduotoja pranešė, kad aš jau pašalintas. Man tada buvo 16 metų.
Grįžęs į Šiaulius pradėjau dirbti suvenyrų drožėju. Kasdien į darbą eidavau pro tardymo izoliatorių ir nežinojau, nesusimąstydavau, jog tai kažkoks likimo ženklas.
– Tai negi dabar derėtų galvoti, jog jei būtum įsidarbinęs kitoje darbovietėje ir į darbą būtum vaikščiojęs pro bažnyčią...
– Ne, viskas sudėtingiau. Likimo smūgius ne taip lengva suvokti. Pavyzdžiui, yra šeimų, kad ir tie patys Kenedžiai, kuriuos nelaimės kažkodėl persekioja iš kartos į kartą.
– Palikime likimo aiškinimą astrologams. Geriau papasakok, už ką ir kaip pradėjai „sėdėti“.
– 1981-aisiais gavau 8 metus neva už išžaginimą. Jokio išprievartavimo nebuvo: ta pana pati su mumis kokiais šešiais pergulėjo, grįžo patenkinta, nusiprausė, tačiau jos dėdė privertė rašyti pareiškimą. Man tebuvo vos 18, nuteistas pirmą kartą, o atsėdėjau nuo skambučio iki skambučio.
Mane iš anksto primokė, jog įėjus į kamerą reikia už save pastovėti. Taigi vos įžengęs pirmam pasitaikiusiam be rimto reikalo išmušiau tris dantis. Kol nebuvau teistas, man tie „zekai“ atrodydavo tokie juokingi – su peiliais švaistosi lyg klounai. Pakliuvęs tarp vilkų ir aš pats ėmiau staugti kaip vilkas. Per tuos 8 metus 40 kartų pabuvojau „triume“ (karceryje, – aut. past.), kartą net 45 paras be pertraukos! Du kartus man griežtino režimą. Likimas.
– O kaip reikalai klostėsi grįžus po „paskutiniojo skambučio“?
– Į laisvę grįžau 1990-aisiais, būdamas 27 metų. Vyresnis brolis kvietė į verslą, bandė izoliuoti nuo draugų, kurie, natūralu, visi buvo sėdėję. Nesugebėjau adaptuotis, įsivėliau į vagystę – pagrobėme sunkvežimį vario. Ir vėl 4 metai nuo skambučio iki skambučio... Tai ir visas „stažas“.
– O už ką buvo pasodinę Belgijoje?
– Norėjau biznį padaryti – ten iš tokio čeko už 4000 dolerių pirkau apynauję vogtą mašiną, Lietuvoje tikėjausi parduoti dvigubai brangiau. Tas čekas mane ir „pridavė“. Važiuodami su draugu pamatėme įtartinai daug policijos automobilių, tad skubiai sustojome, išlipome, bet toli nenuėjome – suėmė.
– Kuo skiriasi sėdėti Belgijoje ir Lietuvoje?
– Lietuvoje būčiau gavęs mažiausiai 6 metus, o ten mane nuteisė praktiškai tiek, kiek prakalėjau iki teismo – apie pusę metų. Ten teismai paprastesni ir greitesni: prisilietei prie vogto daikto – ir turėkis. Kelis popierėlius surašė ir pagal juos teisė. Niekas nesismulkino, nei mano versijas tikrino.
Belgijoje kaliniai susodinami ne pagal kastas, o pagal tikėjimą. Mane įgrūdo pas katalikus, tuoj prisistatė kunigėlis ir sociologas: „Kokios problemos?“ Jų kalėjime gali išspręsti visas problemas, išskyrus vieną – „noriu pas mamą“. Ten supykti neįmanoma – administracija geranoriška. O pas mus visur reikia kovoti dėl kiekvienos smulkmenos.
– Tu nė vieną dieną nepripažinai nė vieno kaltinimo, esi nuteistas pagal kitų, ypač trijų įslaptintų liudytojų, kuriuos žinai ir pažįsti, parodymus. Jei jautiesi teisus, kodėl nepasinaudojai galimybe lygiai taip pat versti kaltę kažkam kitam, nes tiesioginių įkalčių buvo nedaug?
– Ne paslaptis, prokurorų buvau ne kartą gundomas taip pat pasielgti, kaip Stanelis, Ruslys ir Šereiva. Tačiau aš su jais nesikeisčiau vietomis. Man lengviau sėdėti, negu tokia kaina likti laisvėje. Kaip vogti pinigai laimės neatneša, taip nežinia, ką išlošė ta trijulė. Pažiūrėsim, kas iš jų bus po kokių 10 metų. Jie augo banditais, ta nuo kalėjimo juos išgelbėjusi išdavystė juk jų smegeninių nepakeitė. Tačiau aš ant nieko nepykstu. To, už ką esu nuteistas, nepadariau, o už ką kenčiu – reikia pamąstyti.
– Kiek tau bus metų, kai atgausi laisvę?
– Man tada bus 54. Tai jau visai greitai, 2017 metais. Greitai, nes aš išmokau sėdėti. Aš čia „netempiu laiko“, aš čia gyvenu.
Laisvės nebesulaukė
Nenorėdama du dešimtmečius būti „gyvanašle“, su pasodintu A. Kibildžiu išsiskyrė jo žmona, anksčiau turėjusi grožio saloną. Tačiau tikras likimo smūgis kameroje nuolat Bibliją skaičiusį A. Kibildį ištiko 2005-ųjų liepos mėnesį. Jis nusilpo, ėmė skaudėti kaulus.
Nustatę kraujo vėžį, kalėjimo medikai A. Kibildį du kartus guldė į įkalinimo vietų ligoninę Lukiškėse, atliko jam 8 chemoterapijos kursus. Vis dėlto liga sparčiai progresavo, netrukus A. Kibildį susuko paralyžius.
Supratęs, kad jam nebedaug beliko, A. Kibildis prisipažino, kas jam žinoma dėl Maskvoje įvykdyto Rusijos politiko Vladimiro Žirinovskio finansinio rėmėjo G. Dzenio nužudymo.
„Vienintelis likęs nusikaltimas, kuris slegia mano sąžinę ir sieja mane su praeitimi, yra nužudymas Maskvoje. Todėl tepadeda man Dievas. Viskas Dievo valioje“, – tokiais žodžiais pradėjęs prisipažinimą paskutine vėžio stadija sergantis A. Kibildis aprašė visas šio nusikaltimo detales. Tarpininku save pavadinęs A. Kibildis nurodė ir šios žmogžudystės užsakovą, ir nusikaltimo vykdytojus. Tačiau net ir į pakaušį alsuojant giltinei, neišpažino visų savo nusikaltimų. Pasak pareigūnų, A. Kibildis iki paskutinių savo dienų neigė organizavęs jam įrodytus garsiuosius sprogimus Šiauliuose.
Merdinčius kalinius teismas paprastai nuo likusios bausmės atleidžia – išleidžia numirti namo. Įvertinusi beviltišką A. Kibildžio būklę, specialioji gydytojų komisija Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui atsiuntė raštą, kuriame teigiama, jog nuteistas kalėti 16 metų A. Kibildis sunkiai serga paskutinės stadijos kraujo vėžiu ir guli paralyžiuotas. 2005-ųjų kovo 30-ąją turėjo įvykti teismo posėdis, kurio metu šis nuteistasis, tikėtina, būtų buvęs paleistas. Tačiau Aukščiausiojo valia buvo kitokia – posėdžio išvakarėse A. Kibildis mirė...
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kaip ir dėl ko kuklus liaudies meistras, koplytstulpių bei skulptūrų drožėjas Alvydas Juodris (1960–1998) virto vienu negailestingiausių Lietuvos istorijoje žudikų – Benu.
S. STASAITIS
