Prabėgo trys dešimtmečiai nuo kruvino Raudonųjų khmerų valdymo pabaigos. Tačiau gražia gamta pasigirti galinti Kambodža iki šiol neatsitiesė po pilietinio karo ir neišsigydė žiauraus Pol Poto režimo žaizdų. Šį pirmadienį, sostinėje Pnompenyje, prasidėjo keturių vyriausiųjų dar gyvų žudikiško Kambodžos raudonųjų khmerų režimo vadovų teismas.
Neigia savo kaltę
Atsakovai buvo dabar jau mirusio režimo vado Pol Poto artimiausios aplinkos žmonės, prezidentas ir trys ministrai. Prancūzijoje mokęsis architektas Pol Potas vadovavo revoliucijai, per kurią 1975–1979 metais buvo išžudyti milijonai Kambodžos gyventojų. Valdant Raudonųjų khmerų režimui, nuo kankinimų, egzekucijų, bado ir išsekimo žuvo beveik ketvirtadalis vietos gyventojų.
Keturi atsakovai teisiami už nusikaltimus prieš žmoniškumą ir genocidą, jiems pateikta daugybė kaltinimų pažeidus tiek tarptautinę teisę, tiek Kambodžos įstatymus, įskaitant žudymą, pavergimą, religinį ir politinį persekiojimą, nehumanišką elgesį ir neteisėtą kalinimą.
Manoma, kad visi keturi kaltinamieji, buvę Raudonųjų khmerų lyderiai: socialinių reikalų ministrė Jengė Thiritė, ministro pavaduotojas užsienio reikalams Jengas Saris, valstybės vadovas Khieu Samphanas ir Kampučijos komunistų partijos sekretoriaus pavaduotojas Nuonas Chea Jungtinių Tautų (JT) remiamam tribunolui pateiks paaiškinimus, grindžiamus kaltės nepripažinimu.
Khieu Samphanas buvo vienas iš galingiausių pareigūnų Raudonųjų khmerų kariniame komunistų judėjime. Nuo 1950 metų K. Samphanas Paryžiuje studijavo ekonomiką, 1959-aisiais apsigynė daktaro disertaciją „Kambodžos ekonomikos ir pramonės vystymasis“, kuriame kaltino turtingas Vakarų šalis Trečiojo pasaulio skurdinimu. Jis buvo Khmerų studentų asociacijos vienas steigėjų. Asociacija palaipsniui išaugo į kairiojo sparno revoliucinį judėjimą.
Suimtas ir fotografuotas nuogas
Grįžęs iš Paryžiaus, ekonomikos daktaras leido kairiųjų leidinį prancūzų kalba „Stebėtojas“ (L'Observateur), kuriame buvo priešiškai atsiliepiama apie tuometinę Vyriausybę. Pirmasis jo svarbus konfliktas su antikomunistinės Kambodžos vyriausybės princu Norodomu Sihanouku kilo 1960 m., kuomet buvo uždrausta „Stebėtojo“ leidyba, o pats daktaras suimtas, prievarta nurengtas ir fotografuotas visuomenei.
Nepaisant tokio pažeminimo, Khieu buvo pakviestas prisijungti prie Sihanouko Sangkumo vadovaujamo „Nacionalinio judėjimo“, kuris veikė kaip vieninga politinė partija šalyje. Partijai kairėjant, nuo 1963 m. pradėtos įgyvendinti K. Samphano ekonomikos teorijos.
Su kairiaisiais buvo susidorota per 1967 metų Samlauto sukilimą, kuriame Batambango provincijos valstiečiai, iš kurių buvo nusavinta žemė, sukilo prieš Sangkumo režimą. Šis incidentas istorikų vertinamas kaip Raudonųjų khmerų ir įsteigtos Demokratinės Kambodžos atskaitos taškas.
Po 1970 m. perversmo, kuomet nuversta Sihanouko vyriausybė, khmerų komunistai suvienijo jėgas su nušalintais valstybės vadovais bei K. Samphanu. 1975-1979 metais Samphanas užėmė aukštus postus Demokratinės Kambodžos judėjimo valdančiajame elite. 1982-aisiais paskirtas viceprezidentu. 1998 m. po Pol Poto mirties, judėjimas degradavo ir K. Samphanas pasidavė Kambodžos vyriausybei.
2007 m. lapkričio 13 dieną, Khieu patyrė insultą, kai sužinojo apie Raudonųjų khmerų Ministro Pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro Lango Sario ir jo žmonos suėmimą už karo nusikaltimus, kuomet jie buvo valdžioje. Po 4 dienų K. Samphanas, vos palikęs Pnompenio ligoninę, buvo suimtas Kambodžos teismo sprendimu ir apkaltintas nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais.
2008 m. balandžio 23 d. K. Samphanas pirmą kartą pasirodė Kambodžos genocido tribunole. Jo advokatas Džekas Vergesas gynybai iki šiol pateikia pranešimus, kad Khieu, kaip valsybės vadovas niekada nebuvo tiesiogiai atsakingas už Kambodžos žmonių žudymą.
Kruvina agrarinė utopija
Raudonieji khmerai – 1968 m. įkurtas Kambodžos karinis komunistų judėjimas, turėjęs apie 30 tūkst. narių. Išpopuliarėjo po 1970 m. amerikiečių įsiveržimo, siekiant suduoti smūgį iš užnugario Ho Ši Mino kariuomenei. Daugiausiai judėjimą sudarė 12–15 metų vaikai, kurie prarado tėvus ir neapkentė miestiečių kaip „amerikiečių pagalbininkų“.
1975 m. partizanai užėmė valstybės sostinę Pnompenį ir įvedė diktatūrą. To pasekmės – Mirties laukuose nužudyti apie 3 milijonai žmonių. Buvo uždraustas raštas, pinigai, užsienio kalbos. Visas valstybės ūkis buvo pertvarkytas į žemės ūkio komunas su 18–20 val. darbo diena. Mirtis grėsė už mažiausius nusižengimus ar net vaiko pagimdymą be komunos vadovybės leidimo.
Kambodža (pervadinta į Demokratinę Kampučiją) buvo beveik izoliuota nuo išorinio pasaulio, kontaktus palaikė tik su Kinija ir Jugoslavija. Net valstybės vadovų vardai ir portretai: Pol Poto, Iengo Sario ir Khiey Samfairio buvo laikomi paslaptimi nuo liaudies.
Dėl nemokšiškos ekonominės politikos valstybės ūkis žlugo. Biudžetui papildyti buvo pradėtas karas su Vietnamu. Bet vietnamiečiai lengvai apsigynė ir perėjo į puolimą, be to, į jų pusę pereidavo didelės Raudonųjų khmerų grupuotės.
Po valdžios praradimo dėl kovos su vietnamiečiais, Raudonieji khmerai kariavo prieš Heng Samrino ir Huno Seno vyriausybę. Judėjimą palaikė JAV, kuri jį laikė atsvara Vietnamui. Raudonieji khmerai JAV tiekė brangakmenius, o JAV Raudoniesiems khmerams – ginklus.
Liberalams – vos dvi vietos
Garsus amerikiečių intelektualas Noamas Chomskis tvirtino, kad pranešimai apie masines žmogžudystes yra ne kas kita, kaip bandymas užmaskuoti amerikiečių įvykdytas taikių gyventojų žmogžudystes Kambodžoje prieš ateinant į valdžią Pol Potui.
1998 m. po Pol Poto mirties, judėjimas degradavo. Iš formalaus judėjimo lyderio K. Samfano atimta faktinė valdžia, jis apsigyveno atsiskyręs. Vienas iš Raudonųjų khmerų lyderių Iengas Saris pasirašė susitaikymą su Kambodžos vyriausybe, kuri leido jam kontroliuoti vakarines valstybės sienas.
Paskutinis radikalus karo vadas buvo areštuotas 2000 m. kovo mėnesį. 2000–2005 m. atgautos paskutinės Raudonųjų khmerų kontroliuotos teritorijos. 2006 m. liepos 21 d. mirė paskutinis Raudonųjų khmerų vadas Ta Mokas. 2007 m. Raudonųjų khmerų liekanos buvo fiksuojamos tik Patanakirio ir Styngtraengo rajonuose.
Dabartinė politinė sistema, konstitucinė monarchija, Kambodžoje veikia nuo 1993 m. Valstybės vadovas yra Kambodžos karalius Norodomas Sihamonas. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso dviejų rūmų parlamentui: 123 vietas turinčiai Nacionalinei Asamblėjai (NA) ir 61 vietų Senatui.
Pirmojo nariai renkami 5 metų kadencijai pagal proporcinę rinkimų sistemą, o antrojo skiriami iš vietinių valdžios vienetų taip pat 5 metų laikotarpiui. Dominuojanti politinė partija – Kambodžos liaudies partija, turinti daugumą abiejuose parlamento rūmuose (90 vietų NA ir 43 vietos Senate). Pagrindinė opozicinė partija – liberalių pažiūrų „Sam Rainsy“ (pasisakanti už demokratiją ir žmogaus teises) turi tik 2 vietas Senate.
Turistams – kruvinojo režimo kelias
Pernai metų rugsėjį į Kambodžą atvykstantiems turistams siūlomi ne tik unikalūs vietiniai gėrimai, švarūs paplūdimiai ir šventyklų griuvėsiai, bet ir 14 vietų, susijusių su kruvinuoju režimu.
„Raudonųjų khmerų režimo maršrutas“ prasideda maždaug už 125 km į šiaurę nuo žymiųjų Angkoro piramidžių, vietovėje, vadinamoje Along Veng. Čia užsienio ir vietos turistai gali aplankyti Tuol Slengo genocido muziejų – seną mokyklą, khmerų paverstą kankinimų vieta, kalėjimą S-21, paskutinę jų slėptuvę džiunglėse bei krematoriumą, kur buvo atsikratoma režimo aukų.
Vyriausybės vadovas, ministras pirmininkas, Hunas Senas, patvirtinęs turizmo planą, išreiškė viltį, jog šitaip „lankytojai susipažins ir supras“ buvusio rėžimo žiaurumus.
Teisiami buvę Raudonųjų khmerų lyderiai: Khieu Samphanas, Iengas Sary, Ieng Thirith ir Nuonas Chea (nuotr. SCANPIX)
Vismantas ŽUKLEVIČIUS
