• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Senųjų baldų gelbėtoju norėtų būti vadinamas istorikas Benjaminas Mašalaitis. Dirbęs Kraštotyros muziejaus direktorium, istorijos mokytoju, išgarsėjęs dalyvaudamas televizijos konkursuose,  viktorinose, žaidimuose, jis dabar restauruoja senovinius ir antikvarinius baldus. Šios veiklos marijampolietis ėmėsi beveik prieš dešimtmetį, kai su šeima – žmona, sūnumi ir dukra – persikėlė iš daugiabučio į tėvų namą.

REKLAMA
REKLAMA

„Negaliu pasakyti, kiek pinigų išleidau šiam pomėgiui, - prisipažino marijampolietis, - dažnai skelbiu spaudoje, kad pirkčiau senovinių baldų, jų ieškodamas apvažiavau ne tik visą Marijampolės apskritį, Šiaurės ir Vakarų Lietuvą, bet ir nemažą dalį kaimyninės Lenkijos. Kai kuriuos baldus įsigijau  Vakarų Europos šalių aukcionuose. Kartais už daiktus sumoku gana daug, nors penkiaženklėmis sumomis dar neatsiskaitinėjau.“

REKLAMA

B. Mašalaitis sakosi angliškai kalbėti nemokantis, tačiau šia kalba skaito naujienas internete be jokio žodyno. Jis gali skaityti rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų kalbomis, internete randa informacijos, kurios nėra jokiose knygose ir kuri itin svarbi ieškant senienų.



Domisi senų dvarų tradicijomis

Neseniai B. Mašalaitis perskaitė apie naują Lietuvos – Lenkijos pasienio punktą Varteliuose. Lenkai tuoj paskelbė, kad per jį driekiasi dviračių trasa ir nurodė galimus aplankyti objektus. Tarp jų minimi du seni dvarai Vilkaviškio rajone, apie  kuriuos iki šiol Lietuvoje jokios informacijos nebuvo.

REKLAMA
REKLAMA

„Lietuvos dvarų sąvade aprašyta apie 600 dvarų, - sakė istorikas. - Tačiau tikrai žinau, kad jų  buvę apie 2 tūkstančiai. Tačiau žmonės, privatizavę dvarus, kartais siekia apie tai nutylėti, kad jų statiniams nebūtų taikomi perstatymo ar restauravimo apribojimai. Apie kitus smulkius dvarus nėra išlikusių rašytinių žinių, bet žmonės papasakoja, kur ir koks dvarelis buvęs“.

Dvarų kultūra ir istorija  B. Mašalaičiui yra itin svarbi – geri, ilgai išsilaikantys baldai Lietuvoje prieš kelis šimtmečius buvę tik dvarininkų nuosavybė. Paprasti lietuviai, daugiausiai gyvenę kaimuose, savo namus apstatydavo dažniausiai pačių sukaltais ar kaimyno staliaus pagamintais baldais. Tokie kolekcininkui yra mažai įdomūs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

B. Mašalaitis pasakojo, kad be vargo galėtų papasakoti, kaip ir koks dvaras buvęs apstatytas – informacijos rinkimui ir sisteminimui jis skiria nemažai laiko, domisi ne tik dvarus puošusiais daiktais, bet ir dvaro gyvenimo tradicijomis. Žino, kokie patiekalai tuomet būdavo gaminami, kokius būdavo galima gauti tik atskiruose dvaruose. Neseniai marijampolietis sužinojo, kaip Antanavo dvaro savininkui būdavo ruošiama išskirtinė sriuba – baigiant virti daržovių sultiniui, į jį  būdavo sumetama susmulkintos silkės ir sriuba tuoj patiekiama.

REKLAMA



Pianinai iš subombarduoto ešelono

„Kai važinėju po kaimus, išgirstu  daug įdomių istorijų, - neslėpė kolekcininkas. – Žinau, kad Vilkaviškio rajone galima rasti labai daug senovinių pianinų. Žmonės papasakojo jų atsiradimo istoriją – Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai iš Rusijos gabeno visą šių instrumentų ešeloną”. Vieni sako, kad buvo vežama net 3 tūkstančiai pianinų ir fortepijonų, tačiau B. Mašalaitis labiau tikėtų, kad jų buvę apie tris šimtus. Tačiau užskrido rusų lėktuvai, bombardavo stotį. Pianinus į visas šalis išsinešiojo vietos gyventojai. Todėl dabar dar galima rasti jų liekanų, kurios kartais pritaikytos vietoj laktų vištoms tupėti.

REKLAMA

„Kartais man žmonės paskambina, pasiūlo parduoti kokią nors senieną, - sakė B. Mašalaitis. -  Nuvažiuoju, apžiūriu. Kai pasakau, kad daiktas nėra tiek vertas, kiek prašo pardavėjai, galiu sumokėti tik daug mažiau, tada ir prasideda. Kokia nors močiutė, kuriai, matyt, reikia pinigų, pradeda traukti viską, ką turi sukaupusi ir beveik per prievartą siūlyti pirkti vieną ar kitą daiktą. Tarp jų pasitaiko kelių šimtmečių senumo, tikrai vertingų“.

Kartais nupirktas daiktas būna sulūžęs, jam trūksta detalių,  padengtas  kelių dešimtmečių dulkių ir purvo sluoksniu. Tačiau kai baldas nuvalomas, restauruojamas, atsiskleidžia jo pirmykštė išvaizda, paaiškėja, kad palyginti pigiai įsigytas baldas ar rakandas yra vertas labai didelių pinigų. Restauruoti baldus išmokusiam B.  Mašalaičiui noriai talkina veterinarijos gydytoja, tačiau senienų rinkimo liga irgi „susirgusi“ žmona Loreta. Ji padeda sendinti, keisti baldų apmušalus. Kai kurias baldų detales vyras užsako padaryti liaudies meistrams, drožėjams, staliams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kartais baldų gelbėtojas perka senų  daiktų  dėl  medienos, tinkamos vertingiems baldams restauruoti.



Kaune tinka tik išblizginti daiktai

„Dažniausiai senų baldų perku savo namams, - pasakojo B. Mašalaitis. – Tačiau kai jų yra daugiau, kai kuriuos  parduodu. Todėl galiu palyginti pirkėjų skonį ir išprusimą atskiruose miestuose. Vilniečiai ieško senųjų baldų, kurie gali būti su autentiškais įbrėžimais, senumo liekanomis. Aš taip pat  tokius vertinu. Tačiau Kaune, ypač ponioms, tokių subraižytų baldų jau neįsiūlysi, reikia viską nudailinti taip, kad blizgėtų lyg naujas, ką tik pagamintas, nors baldui eina antras šimtmetis”.

REKLAMA

Iš B. Mašalaičio senovinių baldų perka ir didelių namų, ir nedidelių butų gyventojai. Jiems labiau svarbu, kad daiktas tiktų būsto erdvei, o ne jo funkcinis pritaikymas.

„Žmonės prieš šimtmetį buvo gerokai mažesni, nei dabartinė karta, - įsitikinęs istorikas. – Jei surandu gerą, prancūzų baldžių gamintą devynioliktojo amžiaus stalą, jis yra gana žemas, dabar atsisėdus po juo kojų beveik nepakiši, nepatogus. Tokios pat ir lovos – visos trumpos, jų šonai tesiekia  1,7 -1,8 metro. Jei norisi ant tokios lovos gulėti, tenka šonus daryti visai naujus, gerokai ilgesnius“.

REKLAMA

L. ir B.Mašalaičių svetainėje stovi senovinis raižytas minkštų baldų komplektas. Apmušalus jam pakeitė Loreta. Baldų komplekto istorija irgi žinoma – jis yra stovėjęs Lentvario dvare. Kai jį susidomėjo verslininkas Laimutis Pinkevičius, jis atsiuntė pas marijampoliečius interjero dizainerę su baldų restauratoriumi komplekto pirkti. Bet kai pamatė, kad baldai  gerai išsilaikę, jų restauruoti beveik nereikia – taigi restauratorius liktų be darbo – sofos ir krėslų nepirko. Dabar jų neparduotų pats B. Mašalaitis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA



Dabar nenupirkęs, rytoj - negausi

„Mūsų, kolekcininkų, toks gyvenimas – jei radai tinkamą daiktą ir gali sumokėti prašomą sumą, nedelsk, nes paskui gali likti be pirkinio – šeimininkas persigalvoja ir neparduoda, greitai atsiranda naujas pirkėjas, - sakė B. Mašalaitis. – Iš Kaune gyvenančio buvusio marijampoliečio esu pirkęs bronzinių skulptūrų laikomą stalo lempą. Jis pasiūlė tą pačią dieną imti ir tokio pat stiliaus kabantį sietyną. Tačiau aš nemoku atjungti elektros srovės, todėl iškart sietyno nenupirkau. Vėliau pasiūlymas buvo atšauktas”.

REKLAMA

B. Mašalaitis neseniai senoviniams baldams restauruoti ir saugoti išsinuomavo nemažą sandėlį Kaune. Baldus tvarkyti jam padeda ten  magistrantūroje studijuojantis sūnus. Dukra šiemet baigė vidurinę mokyklą, tačiau, nors studijoms  pasirinko politologiją, merginai istorija taip pat  yra mėgiamiausias dalykas. Ji istorijos vadovėlius skaito kaip grožinės literatūros knygas.



Automobilis iš A. Hitlerio garažo

 B. Mašalaičio garaže stovi vienas vertingiausių jo pirkinių – 1936 metais pagamintas automobilis „DZW“. Šeimininkas jį įsigijo aukcione iš Vokietijos. Kolekcininkas  pasakojo, kad vertingas yra ne tik automobilis, kuriam beveik nereikėjo rimtesnio remonto, kad pats riedėtų, bet ir jo istorija. „Turiu dokumentus, kurie įrodo šį automobilį esant iš Hitlerio garažo, mašina buvo vežiojami jo tarnybų žmonės, - sakė B.  Mašalaitis. – Išlikę Hitlerio vairuotojo liudijimai, kad šiuo automobiliu po Berlyną buvo vežiojamas Italijos diktatorius Benitas Musolinis, kai atvyko į Vokietiją valstybinio vizito. Todėl automobilyje dar išlikusios kiaurymės Vokietijos ir Italijos valstybių vėliavėlėms pritvirtinti.“

REKLAMA

Ar važiavo vieninteliu išlikusiu Europos Sąjungoje šio modelio automobiliu pats A.Hitleris, nėra žinoma.  Dar dvi tokios mašinos išsaugotos Šveicarijoje.

B. Mašalaitis su senuoju automobiliu iš kiemo išvažiuoja retai – jis yra palyginti lėtas.  Šeimininkui sudėtinga gauti ir benzino – jo reikia parsivežti iš Rusijos ar Baltarusijos, nes Lietuvos degalinėse toks jau nepardavinėjamas.

„Šis automobilis, kaip ir kiti seni mūsų namuose sukaupti daiktai, yra šeimos investicija ateičiai – juk jų vertė ne mažėja, o didėja“, - sako B. Mašalaitis.  Tačiau šeima kolekcionuoja ir šiuolaikinių daiktų.

REKLAMA
REKLAMA

Žmona Loreta kaupia kardų kolekciją, kurioje yra  senų, mūšiuose naudotų, taip pat  šiuolaikinių suvenyrinių, parsivežtų iš turistinių ar poilsinių kelionių kardų, špagų, rapyrų. Keliones primena ir suvenyrinių lėkščių kolekcija, papuošusi vieną erdvaus Mašalaičių namo sieną.

Liucija Burbienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų