1988 metais karinė chunta Mianmare (Birmoje) susidorodama su mitinguotojais nužudė daugiau kaip 3 000 žmonių. Apie analogiškų protesto akcijų aukas 2007-aisiais tikslių duomenų nėra.
Pučą įteisinanti Konstitucija
− Kokia situacija Mianmare dabar? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė Joshua, pagrindinio dokumentinio filmo „Birmos VJ: reportažai iš uždaros šalies“ herojaus, žurnalisto, slapta filmavusio vykusias demonstracijas.
− Yra dvi pusės. Kaimo ir skurdžiose vietovėse etninė dauguma birmiečiai tikisi, kad Konstitucija bus pakeista. Žmonės lygumose didelių pasikeitimų nelaukia. Kai kurie politikai veda derybas su JAV. Taip pat mūsų žinomiausia disidentė Aung San Suu Kyi pasiūlė generolams, užgrobusiems valdžią, kompromisinį planą.
− Ar perversmą įvykdę generolai pasiruošę permainoms?
− Jie jas žada, tačiau praeityje daug kartų pažadus laužė. Turime laukti. Tarptautinė bendruomenė stebi padėtį mūsų šalyje, todėl generolai negali daryti viską, ko užsimano. Lemiamas momentas abiem pusėms įvyks kitais metais.
Generolai neatsisakys valdžios. Pagal dabartinę Konstituciją jie automatiškai turės 25 procentus vietų parlamente. Taigi, jei jiems pavyks išlaikyti tokią padėtį, valdys amžinai. Taip pat dabartinėje Konstitucijoje įrašyta, kad armija gali suorganizuoti pučą tada, kai jai atrodo naudinga. Privalome kovoti dėl Konstitucijos pakeitimo.
Ko bijo generolai?
− Ko bijo generolai? Kokios politinės jėgos?
− Mianmaras savo nepriklausomybę iškovojo nuo britų, buvome priklausomi nuo Japonijos, turėjome sąjunginius ryšius su Sovietų Sąjunga ir Kinija. Dauguma senųjų pasipriešinimo dalyvių − komunistai.
Dabar žmonės tapo atviresni naujoms idėjoms. Nauja karta studijuoja Vakarų universitetuose, todėl dauguma tiki liberalizmu ir demokratija. Tačiau generolų priešai yra visos politinės idealogijos. Jie nori, kad žmonės domėtųsi savo šeimomis, bet ne šalies reikalais.
− Neretai, kai diktatoriai pašalinami, demokratiniu būdu ateina ne mažiau korumpuota ir nestabili valdžia. Ar to nebijote?
− Daugelis mano, kad demokratijos pasiekimas yra pagrindinis tikslas. Bet man tai atrodo tik pradžia. Visos šalys, pasirinkusios demokratinį plėtros kelią, turėjo nueiti labai toli, kad atsidurtų ten, kur yra dabar. Mums reikia, kad Mianmaro gyventojai patys pradėtų galvoti, galėtų pasakyti, kaip jaučiasi. Jie turi gauti pakankamai informacijos.
Sudomino saugumą
− Jūs buvote priverstas bėgti į Tailandą. Ar dažnai grįžtate į tėvynę?
− Kartais. Negaliu grįžti legaliai, todėl turiu pereiti sieną pareigūnams sumokėdamas kyšį. Pagal emigracijos taisykles esu turistas Tailande ir tuo pačiu metu dirbu Mianmare be jokio leidimo. Tačiau saugumo sumetimais negaliu apie tai daug kalbėti.
− Kuo jūs užsiimate?
− Neseniai grįžau iš Kinijos ir Mianmaro pasienio, kur mokiau žmones, kaip reikia filmuoti reportažus. Kai juos gausiu, siųsiu į Oslą. Šiame mieste įsikūrusi organizacija „Demokratinis Mianmaro balsas“, kuri tas pačias naujienas transliuos mano šalies gyventojams.
Aš nuolat palaikau ryšius su kolegomis tėvynėje, juos palaikau ir jiems patariu. Taip pat bendradarbiauju su pasaulinėmis žiniasklaidos priemonėmis, kai jos nori parodyti siužetus apie mano šalį.
− Kas grėstų, jei jus pagautų specialiosios tarnybos?
− Reguliariai palaikau ryšius su kai kuriais kalinčiais savo kolegomis per jų šeimas. Jie man perdavė žinutę, kad saugumas ketina sužinoti, kas aš toks. Jaučiu, kad laukiama tinkamo momento mane sugauti ir pasodinti į kalėjimą.
Nebijau būti įkalintas. Neramu dėl to, kad žinau viską apie mūsų tinklą, pažįstu kiekvieną žmogų komandoje. Taigi, jei mane pagaus, nežinau, kaip ilgai galėčiau priešintis nieko jiems neatskleisdamas. Jei neatlaikyčiau, visa mūsų operacija būtų pasmerkta žlugti.
12 metų kalėjimo
− Koks yra baisiausias dalykas filmuojant Mianmarą?
− Tiesą sakant, didžiausia baimė apima, kai reikia išimti kamerą iš plastikinio maišelio. Tai visų operatorių, dirbančių Mianmare, problema. Mes samdome daug žmonių, tačiau nemažai jų neišlaiko būtent šio testo − reikiamu momentu neišdrįsta ištraukti kameros iš maišelio. O juk svarbiausi įvykiai nutinka kaip tik tuo metu.
Kai pradedu filmuoti, būnu labai susikoncentravęs ir galvoju tik apie darbą, tačiau kai baigiu, apima baisi baimė. Tada kuo greičiau bėgu iš įvykio vietos su mintimi, kad man ne visi namie.
− Kiek jūsų komandos narių sėdi kalėjimuose?
− Šiuo metu dešimt. Rugsėjį vienas mano kolegų buvo paleistas. Didžiausia bausmė – 12 metų nelaisvės. Nemažai mūsų žmonių yra ir operatoriai, ir politikos veikėjai, todėl kartais sunku pasakyti, už ką jie sėdi.
TIK FAKTAI
Nuo 1962 metų Mianmarą valdo kariškiai.
1991-aisiais Aung San Suu Kyi pelnė Nobelio taikos premiją.
Filmas „Birmos VJ: reportažai iš uždaros šalies“ pelnė „Sundance Film Festival 2009“ , „Berlin Film Festival 2009“, „San Francisco International Film Festival 2008“, „IDFA 2008“, „Full Frame Doc Festival 2009“ ir kitų festivalių apdovanojimus.
