• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiandien didesnė dalis Rusijos visuomenės (kai kas nuoširdžiai, kai kas – paveiktas nesiliaujamos propagandos) remia separatistus Ukrainoje, nors, kaip parodė Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro VCIOM apklausa, 66 proc. šalies gyventojų pasisako prieš rusų kariuomenės įvedimą į kaimyninės valstybės teritoriją, bet tai gali būti tik nauja Kremliaus, kuris taip sukuria „nesikišimo“ vaizdą, o pats slapta toliau remia maištininkus, strategija. Šiame kontekste norisi paklausti Rusijos piliečių: „Ar jūs jau pamiršote tai, kas vyko per Pirmąjį Čečėnijos karą?“ Pagalvojus Ukrainos ir Čečėnijos konfliktuose galima rasti daug bendro ir aiškėja, kad Ukraina šiandien tam tikra prasme yra atsidūrusi tuometinėje Rusijos vietoje.

Šiandien didesnė dalis Rusijos visuomenės (kai kas nuoširdžiai, kai kas – paveiktas nesiliaujamos propagandos) remia separatistus Ukrainoje, nors, kaip parodė Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro VCIOM apklausa, 66 proc. šalies gyventojų pasisako prieš rusų kariuomenės įvedimą į kaimyninės valstybės teritoriją, bet tai gali būti tik nauja Kremliaus, kuris taip sukuria „nesikišimo“ vaizdą, o pats slapta toliau remia maištininkus, strategija. Šiame kontekste norisi paklausti Rusijos piliečių: „Ar jūs jau pamiršote tai, kas vyko per Pirmąjį Čečėnijos karą?“ Pagalvojus Ukrainos ir Čečėnijos konfliktuose galima rasti daug bendro ir aiškėja, kad Ukraina šiandien tam tikra prasme yra atsidūrusi tuometinėje Rusijos vietoje.

REKLAMA

Karo Pietų Kaukaze, kaip ir Donbase, buvo galima išvengti, tik reikėjo tartis, ieškoti kompromisų su ta dalimi vietos gyventojų, kurios nuostatos nesutapo su centrinės valdžios nuostatomis. Tačiau Maskva ir Kijevas nesugebėjo išspręsti problemos taikiai. Pasipriešinimas centrinės valdžios nuostatoms buvo griežtai įvertintas kaip separatizmas ir imtasi karinių veiksmų. Kitaip tariant, Čečėnijos atveju Maskva aršiai kovojo už teritorinį šalies vientisumą, o Kijevą šiuo metu kaltina fašizmu, genocidu ir nenoru pripažinti tautų apsisprendimo teisę. Beje, apie genocidą. Rusijos televizija kasdien demonstruoja karo rytų Ukrainoje žiaurumus. Galima sutikti su teiginiu, kad Ukrainos kariuomenės preciziškumas yra abejotinas, bet argi Čečėnijos miestuose ir gyvenvietėse Rusijos karinės pajėgos buvo itin atsargios ir mandagios: čečėnai galėtų daug papasakoti apie tai, kaip juos „filtravo“ ir žudė viskuo, kuo tik buvo įmanoma (tankai, sunkioji artilerija, aviacija, kasetinės bombos ir t. t.).

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau šiuo atveju reikėtų iš dalies apginti kariškius. Jie gauna įsakymą ir privalo jį vykdyti. Sukilėliai rėkia – eikite arčiau prie mūsų, kovokite artimajame mūšyje. Bet kodėl Ukrainos pajėgos turi tai daryti ir dėl to sąmoningai atsisakyti turimo techninio pranašumo? Ar Rusijos kariuomenė Čečėnijoje elgėsi kitaip, o iš dalies ir dabar Ukrainoje – ar zenitinėmis raketomis nenumušinėja Ukrainos lėktuvų ir sraigtasparnių? Taip pat galima prisiminti, kad ir Ukrainoje, ir Čečėnijoje su separatistais (Donecko bei Lugansko sukilėlius ir čečėnus galima vadinti kovotojais už laisvę, bet faktiškai ir tie, ir tie yra separatistai) daugiausia kariavo jauni nepatyrę vaikinai, kuriems teko mokytis išgyventi ir nugalėti čia ir dabar. Gana panaši ir situacija su apgailėtinu jų aprūpinimu ginkluote ir kitomis karui būtinomis priemonėmis.

REKLAMA

Pagaliau Čečėnijos kare Rusijos kariai nuolat skundėsi, kad net ir slapti aukščiausios vadovybės įsakymai bei planai „stebuklingu būdu“ patenka į priešininko rankas. Kai kurie Ukrainos pajėgų vadai irgi ne kartą akcentavo išdavystės sistemos viduje (Generaliniame štabe ir kitose vietose) atvejus. Galbūt dėl to didelių nuostolių patyrė, pavyzdžiui, Ukrainos savigynos pajėgų batalionas „Aidar“. Tačiau ir Čečėnijoje, ir Ukrainoje kariai sukandę dantis siekė (siekia) pergalės vardan Tėvynės nepriklausomai nuo to, kas sėdi sostinėje.

REKLAMA
REKLAMA

Prisiminkime, kas 1994–1995 m. metais sėdėjo Kremliuje – turintis problemų dėl alkoholio prezidentas B. Jelcinas, kurį kontroliavo „šeima“ ir oligarchai (pavyzdžiui, tikėtina, iš karo Čečėnijoje daręs verslą B. Berezovskis). Jiems šalies interesai buvo paskutinėje vietoje: pirmiausia – asmeninė nauda. Pažiūrėkime, kas vadovauja Ukrainai. Valstybės vadovas – buvęs oligarchas ir užsienio reikalų bei ekonomikos ministras, kuris, konsoliduodamas valdžią, į svarbius postus skiria abejotinos reputacijos žmones (pavyzdžiui, stebina Antiteroristinio centro vadovo, profesionalaus „Alfos“ karininko V. Krutovo nušalinimas nuo pareigų, paskiriant į jo vietą prieštaringai vertinamą V. Gricaką). Tačiau jis gal ir ne blogiausias, palyginti su Dniepropetrovsko srities gubernatoriumi oligarchu I. Kolomojskiu, kuris pelnosi iš karo, tikėtina, svajoja apie Donecko (R. Achmetovo) aktyvus, kaip feodalas sukūrė asmeninę armiją ir leidžia sau nurodinėti pačiam prezidentui, ką daryti (kvepia oligarchų kova). Tokios realijos neramina reguliariosios kariuomenės ir nacionalinės gvardijos karius bei Maidano aktyvistus. Neatsitiktinai Maidanas perspėjo P. Porošenką, kad jis gali sulaukti V. Janukovyčiaus likimo, jeigu nepaisys tautos valios. Susirūpinęs dėl jo elgesio buvo ir Ukrainos savigynos pajėgų batalionas „Donbas“. Tačiau politikai ir oligarchai ateina ir išeina, o Tėvynė lieka.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Svarbus momentas lyginant Rusijos ir Ukrainos konfliktus yra žiniasklaidos vaidmuo. Rusijos karinėms pajėgoms per Pirmąjį karą Čečėnijoje šiuo atveju nepasisekė. Kol jos stengėsi nugalėti, nacionalinės informacijos priemonės be perstojo keikė kariškius kaip okupantus ir žudikus. Ukrainos karių situacija šia prasme yra kur kas geresnė: centrinė žiniasklaida vieningai remia karinę kampaniją ir kaip įmanydama kovoja su rusiška propagandos mašina. Žinoma, atskirais atvejais lazda akivaizdžiai perlenkiama (ignoruojami nepaneigiami nepalankūs Kijevui faktai, o bandantys juos papasakoti vadinami parsidavėliais ir išdavikais). Bet Rusijos kanalai elgiasi daug įžūliau, be to, reikia suvokti, jog šalis gyvena karo sąlygomis. Tie, kurie nori, gali lengvai rasti alternatyvią informaciją internete ar per Rusijos kanalus, o šalies viduje kryptis turi būti arba pozityvi, arba konstruktyviai kritiška. Apie tai ir rašoma visai logiškoje atmintinėje Ukrainos žurnalistams.

REKLAMA

Ne mažiau reikšmingas konfliktų Ukrainoje ir Čečėnijoje aspektas yra susijęs su tautine savimone. Rusijos gyventojus iš pradžių moraliai pribloškė Sovietų Sąjungos žlugimas, akimirksniu įstūmęs juos į tapatybinės krizės duobę. Pirmasis karas Čečėnijoje juos dar labiau demoralizavo ir tik antroji kampanija padėjo atsitiesti dėl pasididžiavimo savo nauja valstybe. Šiandieninės Ukrainos situacija dar sudėtingesnė. Dabartinė krizė skaudžiai išryškino jos istorines tautinio vientisumo problemas. Tačiau kartu, kaip pažymi ekspertai, vykstantis konfliktas iš esmės formuoja tvirtus tikros ukrainietiškos tautos pamatus, kaip skulptorius atskelia ir numeta į šoną nereikalingus (priešiškus) gabalus. Žinoma, sunku pasakyti, kokia bus nauja Ukraina tautine (civilizacine) ir teritorine prasme, bet kančiose ir griuvėsiuose ji gimsta.

REKLAMA

Pagaliau būtina pasakyti keletą žodžių apie situacijos sureguliavimą Čečėnijoje ir jos perspektyvas Ukrainoje. V. Putinas sunaikino Čečėniją iki pamatų, o paskui metė didžiulius pinigus jai atstatyti. Tačiau svarbiausia – maištingos respublikos vadovu buvo paskirtas Kremliui ištikimas smogikas, kurio rankomis šiandien likviduojami paskutiniai pasipriešinimo židiniai (neatsitiktinai nestabilumas persikėlė į Dagestaną ir Ingušiją). Ar galėtų, pavyzdžiui, V. Medvedčiukas tapti P. Porošenkos R. Kadyrovu Donecke? Ar galėtų Kijevas nuraminti investicijomis į jų dabartį ir ateitį, pavyzdžiui, vargais negalais išgyvenusius sugriauto Slaviansko gyventojus (tuos, kurie ten dar liko)?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bėda ta, kad (jeigu Ukrainai pavyks pasiekti bazinę karinę pergalę ir suvaldyti partizaninį pasipriešinimą) biudžete pinigų nėra ir artimiausiu metu ekonominė situacija šalyje dėl sudėtingo pereinamojo laikotarpio (nulemto asociacijos su ES ir reformų pagal TVF reikalavimus, ką jau kalbėti apie dujas ir galimą pabėgėlių sugrįžimą) taps dar sunkesnė. Tarkime, Vakarai padės kreditais (Rusiją juk gelbėjo dešimtame dešimtmetyje). Tada būtina surasti tuos lyderius, kurie galėtų daugiau ar mažiau patenkinti įpykusius po karo Donecko ir Lugansko sričių gyventojus. Paskyrus ten kategoriškai provakarietiškus vadovus, tik laiko klausimas, kada su Kremliaus pagalba gaisras vėl įsiliepsnos. Jeigu būtų leista vietiniams patiems pasirinkti savo vadovus, jie greičiausiai pasirinktų prorusiškus lyderius, ir pabaiga būtų ta pati.

Esminis momentas – Čečėnija neturėjo pašonėje sąlyginės „Rusijos“, kuri galėjo sutrukdyti tikrajai Rusijai pasiekti daugiau ar mažiau galutinę pergalę. O Ukraina turi. Tačiau, kaip ciniškai tai beskambėtų, dabar į Rusiją iš maištingų regionų emigruoja visi, kas nenori turėti nieko bendro su naująja valdžia Kijeve arba yra susitepę rankas dalyvavimu separatistų veikloje. Tie, kurie liks, greičiausiai susitaikys arba žus su ginklu rankoje per antiteroristinę operaciją, gindami savo įsitikinimus. Žiauru, bet dabar nelojalus „gabalas“ priverstinai atskyla. Kijevui, kad išliktų, beliko tik nugalėti. Jeigu nepavyks, posovietinei Ukrainai galima bus pasakyti sudie...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų