Alicija Žukauskaitė
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitikime su Karine istorine draugija pareiškė, kad Sovietų Sąjunga, 1939 metais pradėjusi karą prieš Suomiją, mėgino ištaisyti klaidas, padarytas Spalio revoliucijos metu (1917 m. gruodžio 6 dieną Suomija paskelbė nepriklausomybę, jau po trijų savaičių bolševikinė Rusijos valdžia ją pripažino – vert. past.). Mat dėl šių „klaidų“ Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Suomijos siena ėjo 20 kilometrų nuo Leningrado, ir „tai buvo grėsmė penkių milijonų miestui“. V. Putinas pritarė siūlymui pastatyti žuvusiems kariams memorialą ir parėmė Karinės istorinės draugijos iniciatyvą parašyti Rusijos karo istorijos vadovėlį, skirtą vidurinėms mokykloms, kuris, kaip pasakė V. Putinas, „taip pat praverstų ir suaugusiems“. „Aš įsitikinęs, kad pagrindinis Rusijos galybės, jos ateities resursas – istorinė atmintis“, – apibendrino Rusijos prezidentas.
Sovietų ir suomių karas, kitaip dar vadinamas Žiemos karu, – tai karinis konfliktas tarp SSSR ir Suomijos, prasidėjęs1939 11 30 ir pasibaigęs 1940 03 13 taikos sutartimi. SSSR užgrobė 11% Suomijos teritorijos. 430 tūkstančių suomių neteko savo namų ir persikėlė gyventi į Suomijos gilumą.
Daugelio istorikų manymu, šią puolamąją SSSR operaciją prieš Suomiją reikia vertinti kaip dalį Antrojo pasaulinio karo veiksmų. Sovietų ir rusų istoriografijoje šis karas vertinamas kaip atskiras dvišalis lokalus konfliktas. 1994 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasmerkė Šiaurės karą ir pripažino, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją.
Karo paskelbimas lėmė, kad 1939 metų gruodį SSSR kaip karinis agresorius buvo pašalinta iš Tautų Lygos.
Istorijos mokslų daktaras, profesorius Andrejus Zubovas į V. Putino gaivinamą Žiemos karo versiją reagavo šiuo skelbiamu tekstu.
Ribos, kurių nevalia peržengti
Kovo 14 dieną susitikime su Karine istorine draugija ir paieškų būriais prezidentas Putinas pareiškė, kad Sovietų Sąjunga, pradėjusi 1939 metais karą su Suomija, mėgino ištaisyti bolševikų „istorines klaidas“ ir užtikrinti Leningrado saugumą.
Pirmiausia teisybės dėlei pasakysiu, kad kalbos apie bolševikų neapsiskaičiavimą – tai visiška istorinė fikcija. Nepriklausomybė Suomijai buvo suteikta būtent tose sienose, kuriose Didžioji Suomijos Kunigaikštystė egzistavo Rusijos imperijoje nuo 1809 metų, ir nei Laikinoji vyriausybė, nei bolševikai tomis sienomis neabejojo. Vienintelis dalykas, kurį Sovietų Rusija atidavė Suomijai iš to, kas neįėjo į jos ribas, – Pečengo uostas Barenco jūroje. Tai buvo padaryta, idant Suomija atsiimtų pretenzijas dėl to, kad 1918-ųjų sausį bolševikai sukėlė Suomijoje pilietinį karą, kuris baigėsi tik 1918-ųjų balandį.
Savo pasisakyme ponas Putinas, regis, prisiminė tai, ko jį mokė galbūt universitete, o gal KGB mokykloje. Ir ko tam tikra prasme mokė mus visus: kad sovietų ir suomių karas buvo neišvengiamas dėl Leningrado gynybos – pernelyg arti buvo siena. Dabar, kai mes turime visai kitos apimties istorinių dokumentų medžiagą ir ta tema parašytos bei išleistos knygos, tokie pareiškimai yra paprasčiausiai melagingi. Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašė nepuolimo paktą ir slaptus to pakto protokolus. Ten aiškiai kalbama, kad Suomija, kaip ir Baltijos šalys, kaip ir Rytų Lenkija, priskiriamos sovietų įtakos sferai. Vykdant šią sutartį 1939 metų spalio ir lapkričio mėnesiais buvo sudarytos sutartys su trimis Baltijos respublikomis – Estija, Latvija ir Lietuva – dėl faktinio suvereniteto atsisakymo, nes į jų teritorijas buvo įvesta sovietų armija, sukurtos sovietinės karinės jūrų, oro ir sausumos kariuomenės bazės. O su Suomija sutartis nepavyko, suomiai ją pasirašyti atsisakė. Ir tuomet buvo nutarta – dabar visi šie dokumentai žinomi – pradėti karą su Suomija, juo labiau kad Stalinas buvo giliai įsitikinęs, kad karas baigsis po dviejų, daugiausia trijų savaičių, panaudojus Leningrado karinės apygardos pajėgas. Taip jis kalbėjo karo taryboje.
Karas buvo pradėtas paskutinėmis lapkričio dienomis ir, kaip žinome, nebuvo pabaigtas nei per dvi, nei per tris savaites – tai buvo sunki kruvina kampanija. Karas buvo grobikiškas – pažeisdama visas tarptautines sutartis, Sovietų Sąjunga užsimanė užimti visą Suomiją, o ne tik atitolinti sieną. Iš karto po to, kai prasidėjo šis karas, neva Terioke (dabartinis Zelenogradskas), bet iš tiesų Maskvoje buvo sukurta marionetinė Kuusineno vyriausybė. Visiškai tiksliai žinoma, kad buvo numatytas Suomijos ir Karelijos sujungimas į vieną Karelų-suomių sovietinę socialistinę respubliką.
Nepavyko, nes suomiai sustabdė Raudonosios armijos puolimą, tarptautinė visuomenė buvo didžiai pasipiktinusi, Sovietų Sąjunga išvaryta iš Tautų Lygos. Štai jums „sienos patraukimas toliau nuo penkių milijonų miesto“, nors iš tiesų mieste tuomet gyveno tikrai ne penki milijonai, bet tai jau smulkmena. Įsikišo visa Europa, išskyrus nacistinę Vokietiją. Pasirašiusi sutartį su SSSR, ji pagalbos Suomijai neteikė. Stalinas suprato, kad jei karas nebus nutrauktas, į jį įsitrauks Anglija ir Prancūzija. Ir jau tada, kai prasidėjo taikos derybos, jis įsakė užimti – kaip vagis, chamiškai – Vyborgo miestą, kurį suomiai iki tol vis dar gynė.
Taigi, toks yra šio gėdingo Sovietų Sąjungos karo kontekstas. Bet mes – ne Sovietų Sąjungos paveldėtojai. Mes, norėtume tikėtis, esame paveldėtojai viso to, kas Rusijoje yra geriausia, ir todėl teisinti tą karą – dvigubai neteisinga, istoriškai klaidinga ir nedora. Ir jeigu mes ketiname toliau veikti taip, kaip veikia ponas Putinas – ginti Stalino užsienio politiką, tai aš manau, kad joks dialogas, joks suartėjimas nei su Suomija, nei su Europos Sąjunga, nei pačios rusų tautos sielos išgijimas neįvyks.
Vertė Alicija Žukauskaitė
