• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Veterinarijos gydytoja J. Griciūtė: pasigendu suvokimo, kad mes su gyvūnais dalijamės viena žeme

Ab­sur­das ant sie­nų ka­bin­tis su­me­džio­to gy­vū­no ra­gus, kai­lius

Aldona KUDZIENĖ

Laukinių gyvūnų srityje besistažuojančią Joaną labai sužavėjo orangutanai – intelektualūs ir smalsūs gyvūnai. Savanorė ne tik juos padėjo globoti, bet ir stebėjo jų pasivaikščiojimus, maitinimąsi. Asmeninė nuotr.Trisdešimtmetės Joanos Griciūtės gyvenimo patirtis pranoksta daugelio jaunuolių gebėjimą fantazuoti. Po studijų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje ji penkerius metus savanoriškai dirbo įvairiuose projektuose Europoje, Azijoje, Afrikoje, Centrinėje Amerikoje, specializavosi primatologijos, antropologijos, gamtosaugos srityse, yra seminarų lektorė, fotografijos parodų autorė... „Mane jau vien vardas įpareigoja. Joana reiškia Dievo išklausyta, palaiminta“, – teigia mergina. Lietuviškoje jos tarsenoje juntamas anglų kalbos akcentas išduoda, kad Joanai tenka retai prisiminti gimtąją kalbą. Veterinarijos gydytojo diplomu Lietuvoje ji dar nepasinaudojo, bet užsienyje sukauptas žinias pasirengusi pritaikyti ir gimtinėje – pirmiausia šalies laukinių gyvūnų būklei gerinti.

REKLAMA
REKLAMA

 Gavo tik leidimą be jokių nuorodų

„Putinų vidurinę mokyklą baigiau 2002 metais. Nuo vaikystės žinojau, kad mokysiuosi Veterinarijos akademijoje. Mokyklinius savaitgalius leisdavau prie mūsų kolektyvinio sodo „Dzūkija“ esančiuose pušynėliuose su gamtos knyga rankose. Pamačiusi paukštį būtinai išsiaiškindavau, kas tai per sparnuotis. Pagal knygas tyrinėdavau žoleles, gėlytes, krūmus. Žiemą sekdavau žvėrelių pėdsakais. Viskuo džiaugdavausi tuose miško ploteliuose, kurie man, mažai mergaitei, prilygo miškui. Stebėdavau, kaip varlės kiaušinius deda, kaip ūgtelėję buožgalviai uodegas pameta ir palaipsniui tampa varlėmis. Valydavau upelius, kad neužaktų ir joms ten būtų geriau. Gelbėdavau sraiges iš žmonių dažnai padegamo šlaito, tempiau jas į mamos daržą. Savo iniciatyva nuo pakelių šiukšles surinkdavau (tada švarinimo akcijų dar nebuvo).

REKLAMA

 Man didelį įspūdį paliko amžiną atilsį Vytautas Nedzinskas, Žuvinto rezervato vadovas, jo darbas, požiūris į gamtą. Šis gamtininkas man, vienuolikmetei, buvo kaip įkvėpimas. Verkiau sužinojusi, kad žuvo, šią datą net į kalendorių įsirašiau. Kokia likimo ironija – tokia mirtis“, – dar vaikystėje atsiradusią meilę gamtai mena Joana.

REKLAMA
REKLAMA

 Studijuodama akademijoje praktiką ji stengėsi atlikti užsienyje. Dirbo Tartu (Estija) smulkiųjų gyvūnų klinikoje, tokioje pat Italijoje. Po studijų išvykusi į Švediją išmoko kalbos, gavo ir švedišką licenciją verstis veterinarijos gydytojo praktika. Tuomet mūsų šalyje įkurtas lietuvių kilmės profesorės Birutės Galdikas tarptautinis gamtosaugos labdaros ir paramos fondas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 „Susisiekiau su fondo darbuotojais. Sužinojau, kad džiunglių karalienė Birutė Galdikas vieši Lietuvoje. Gavusi mokslininkės leidimą mane priimti šeštadienį, iš Švedijos atvykau į susitikimą. Ji buvo užsiėmusi, teko palaukti. Laukiu ir girdžiu, kaip garbi viešnia kalba su jaunu giminaičiu, kviečia jį atvykti į tropinius Borneo salos miškus. O tas atsisako, nenori vykti į džiungles. Mano galvoje tik viena mintis: kad Birutė mane taip kalbintų!

REKLAMA

 Ji kalba lietuviškai, bet mes angliškai šnekėjome. Abi apsidžiaugėme. Ji liepė man atvažiuoti, o kur – nepasakė. Buvo 2009 metų gegužė. Studijavau žemėlapius, rinkau žinias, ieškojau galimybių, nes ji tik leidimą atvažiuoti davė. Ūkio bankas tuo metu finansavo Birutės Galdikas fondą, parėmė mano kelionę. Žinojau, kad mokslininkė su pirmuoju vyru į Indonezijoje esančią Borneo salą iš Amerikos atvyko 1971 metais, čia įkūrė orangutanų priežiūros centrą ir tyrimų stovyklą, noriai dalijasi primatologijos, antropologijos, gamtosaugos žiniomis, dėsto Kanados, JAV, Indonezijos universitetuose. Aš jai siunčiau laiškus į elektroninį paštą, bet atsakymų nesulaukiau. Išstudijavau kelionės maršrutą ir nutariau vykti.

REKLAMA

 Po kelių persėdimų nusileidome Indonezijos sostinėje Džakartoje. Iš Europos nebuvau išvažiavusi, tad pribloškė azijietiški kvapai, karštis ir žmonių gausa. Prireikė keliolikos minučių, kad atsigaučiau nuo potyrių lavinos: siūlymų gerti, valgyti, nuvežti ir kitokių paslaugų. Buvo vėlus vakaras, vietiniams mergina – viena, su didele kuprine – pasirodė paprasčiausia keistuolė. Tada dar nežinojau, kad Džakarta – vienas pavojingiausių šio regiono miestų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 Gavau daugybę pasiūlymų nuvežti ten ir šen, tik ne į Borneo salą. Vienas vyrukas pasisiūlo nupirkti bilietą, bet pinigų liepia duoti. Patiklumu niekada nepasižymėjau, siūlau jam nupirkti bilietą – tada užmokėsiu. Šis dingsta, bet po kurio laiko sugrįžta ir sako – važiuojam, turiu bilietą. Kol neįsitikinau, kad jis geras, nemokėjau. Iki reikiamo oro uosto – 3 kilometrai. Vaikinas siūlo sėsti ant motorolerio. Sunerimau, kaip važiuosime? Kuprinę užsidėsiu ant pečių, bet kaip išlaikyti lagaminą, nes keliai baisiai duobėti. Lagaminą pasisiūlo vežti vaikino bičiuliai. Sėdžiu ant motorolerio ir vis žvilgčioju atgal, ar važiuoja mano lagaminas. Tamsu, nesimato, imu nerimauti. Pasitaikė sąžiningi jaunuoliai, neapgavo ir aš jiems už paslaugą sumokėjau. Naktį manęs į oro uostą neįleido – iki ryto myniau taką tarp užrakintų šio vartų ir tualeto“, – drąsius savo poelgius prisimena Joana.

REKLAMA

 Įsimintiniausia – Indonezija

Merginos laukė dar viena staigmena. Jos turimas bagažas viršijo leistiną svorį. Žinodama, kad indoneziečiai labai mėgsta fotografuotis, ji pasiūlė juos nufotografuoti. Tai suteikė galimybę įsinešti sunkesnį bagažą. Ir dar viena staigmena: visi į Borneo skrendantys lėktuvai buvo pilni keleivių. Joaną įrašė į laukiančiųjų sąrašą.

REKLAMA

 „Pasitaikė laisvų vietų, ir aš pagaliau pasiekiau Borneo. Iki Birutės Galdikas įrengtos stovyklos – dar galas kelio. Bet čia vėl nusišypsojo sėkmė – atsirado vykstančių į mokslininkės bazę.

 Džiunglių karalienė paliko įspūdį: ekscentriška, atsidavusi darbui, kalbanti tik tai, ką reikia. Mums, jauniems, reikėdavo stengtis garbaus amžiaus Birutę pasivyti. Ji miškuose nieko nebijo: nei gyvačių, nei vorų. Ir amžius kupros jai neuždėjęs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 Pirmasis vyras, su kuriuo atvyko į džiungles, buvo profesionalus fotografas Rodas Brindamouras. Tačiau jis pamilo sūnaus auklę ir išvyko gyventi į Kanadą, išsivežė ir sūnų. Birutė ištekėjo už vietos dajako, šios genties karaliaus vaikaičio Pak Bohapo, susilaukė dviejų vaikų. Visą laiką kovojo su aukso ieškotojais ir nelegaliais miškų kirtėjais, saugojo paskutines orangutanų kolonijas. Gyvūnų priežiūros centre profesorė įdarbinusi 200 vietos gyventojų“, – pasakoja pirmoji Birutės Galdikas fondo stažuotoja, į Europą grįžusi suvokdama, kad nori gelbėti gamtą ir jos gyvūniją.

REKLAMA

 Joanos negąsdino primityvios trečiosios šalies gyvenimo sąlygos, tykančios ligos. Orangutanų karantino ir reabilitacijos centre, kuriame tuo metu buvo per 300 gyvūnų, ji gelbėjo gydytojai, čiūčiavo ant rankų sauskelnėtus orangutanų jauniklius, gydė sergančius, guodė našlaičius, iš brakonierių nelaisvės išgelbėtus traumuotus gyvūnus. Ji vadina save optimiste, nes įsitikinusi, kad svarbiausia pasiryžti, tada pasiekiamos ir nepasiekiamos viršūnės. Borneo saloje Joana pajuto, jog tiriamasis darbas ir gamtosauga neatskiriami. Neįmanoma tirti intelektualių, smalsių orangutanų ir neprisidėti prie natūralios gamtos išsaugojimo.

REKLAMA

 J.Griciūtei teko dirbti amžinai švelnaus klimato šalyje Kosta Rikoje. Tankiausiai gyvenamų gyvių šalyje ji mokslininkams padėjo atlikti laukinių beždžionių tyrimus. Čia miškų pakanka, bet juos naikina gaisrai, nelegali prekyba gyvūnais. Dirbo Pietų Afrikos babuinų reabilitacijos centre. Babuinai – taip pat labai intelektualūs ir charizmatiški primatai, priklausantys Senojo pasaulio beždžionių grupei. Jie nėra nykstantys kaip orangutanai, tačiau dėl sumanumo dažnai įsivelia į žmonių ir gyvūnų konfliktus, kada nusiaubia įvairių žemės ūkio naudmenų plantacijas ir dėl to vietinių yra naikinami. Reabilitacijos centrai gelbėja našlaičius ir bando grąžinti į gamtą. Joana stažavosi JAV laukinių gyvūnų srityje, susipažino su čia taikomais reabilitacijos metodais, kurie –neabejotinai naudinga patirtis, bet Indonezija tapo įsimintiniausia, gal kad buvo pirma aplankyta egzotinė šalis.

REKLAMA
REKLAMA

 Mokykloje – medžioklės atributika?

„Norėčiau, kad mano svajonė – dirbti laukinių gyvūnų reabilitacijos srityje – Lietuvoje išsipildytų. Tam reikia rasti pinigų ir keisti žmonių požiūrį. Aš noriai šiuo klausimu dirbsiu, nes niekada nepritariau sportinei žvejybai, medžioklei. Nepalaikau lietuvaičių sportinio azarto nei šaudant mūsų žvėris, nei dramblius Afrikos safariuose. Pateisinčiau tik tą medžiotoją, kuris žvėrį nudobtų iš didelio bado, dėl išgyvenimo. Apmaudu girdėti šių žmonių pasiteisinimą, kad jie žudo dėl gamtos pusiausvyros išsaugojimo, kalbas apie prisidengimą gyvūnijos reguliavimu. Visa tai gamta atlieka savaime, žmonėms nereikia tos harmonijos ardyti.

 Absurdas ant sienų kabintis sumedžioto gyvūno ragus, kailius, didžiuotis didesne žvėries galva. Man nesuvokiama trofėjinė medžioklė. Tai ne kas kita kaip galvažudystė. Jei nori neįprastų pojūčių, didvyriškumo įrodymo, susigrumk su gyvūnu sąžiningai, plikomis rankomis, be šautuvų su optiniais taikikliais.

 Manau, jau netolimos ateities medžiotojai supras, pajus, kaip menka ir nepadoru fotografuotis prie prisivilioto ir nušauto patiklaus gyvūno. Sunku vertinti tokį žmogų, kuris žaidžia su gyvūnais, juos šeria, o kai gauna jų pasitikėjimą, – išduoda, nušauna.

REKLAMA

 Lietuviams reikia daug švietimo, daug edukacijos. Mane nustebino žinia, kad vienoje Alytaus bendrojo lavinimo mokykloje, neatsiklausus tėvų, įrengta medžiotojų klasė. Manyčiau, tokį dalyką galima įrengti tik medžiotojų mokykloje, o ne bendrojo lavinimo. Jei yra noro supažindinti mokinius su gyvūnais, mokyklos teritorijoje suręsk tvartelį, įkurdink gyvuliuką, mokyk, kaip jį šerti, kaip kanopomis pasirūpinti.

 Švediją gerbiu dėl zoologijos sodų, kur galima gyvūnus pačiupinėti, švedai nesididžiuoja iškamšomis. Jau daugelyje šalių darželinukai mokomi braškes, morkas užsiauginti, mylėti gamtą, lesinti smulkiuosius paukštelius, kuriems labai sunku iškęsti šaltą žiemą. Turėtume mažylius mokyti jais pasirūpinti. Žiemą likusioms žąsims, antims, gulbėms taip pat reikia padėti, bet vasaromis skatinti pačias maisto susirasti“, – patarimų nestokoja daugelyje šalių patirties pasisėmusi veterinarijos gydytoja.

 Joanai nesuprantamas žmonių noras fotografuotis prie egzotiško gyvūno, tragedija ji vadina įsiamžinimą prie kritusio. Beždžionėlių vertimas fotografuotis – tai gyvūno išnaudojimas, kankinimas, vertimas vergauti. Sunku žiūrėti į nuotrauką, kurioje žmogus šypsosi, didžiuojasi galimybe nusifotografuoti, bet nemato jam už nugaros esančio gyvūnėlio kenčiančių akių. Pašnekovė teigia tikinti, kad sulauksime ir gyvūnų gerovės. Pati visuomenė turi įsitraukti, kalbėti apie gyvūnų išnaudojimą. Kaip pavyzdį pateikė laikraštyje aprašytą istoriją. Vilniuje kažkas prie antenos prikabino varną. Gyventojai pamatę ėmė skambinti gelbėjimo tarnyboms. Atsakymas buvo maždaug toks: „Mes dėl vienos varnos nevažiuojame.“ Paukštis kankinosi, kol nustipo.

REKLAMA

 „Jei aš tai pamatyčiau, pasistengčiau ją išvaduoti bet kokia kaina. Apmaudu, kad nė vienas vilnietis neparodė iniciatyvos, niekas iš to įvykio nepasimokė“, – Joana viliasi, kad mes subręsime ir šiuo atžvilgiu.

 Kertami miškai kelia nerimą

Pašnekovės pastebėjimu, blogai, kad Lietuvoje taip neapdairiai leidžiama kirsti miškus. Suprantama, kad reikia medienos, bet tai turi būti atliekama planingai, galvojant ne tik apie tai, už kiek parduosiu, bet ir apie tai, kaip tai atsilieps ūkininkams, patiems gyvūnams. Būtina palikti koridorius žvėrims migruoti, atsodinti iškirstus plotus. Joanos teigimu, žvėrims, pavyzdžiui, vilkams, reikia didelių plotų, daugelis mėgsta senus miškus, o jų mažėja.

 „Klausiate, ko aš labiausiai pasigendu, kuo susirūpinusi? Pasigendu suvokimo, kad mes su gyvūnais dalijamės viena žeme. Kad miškai yra žvėrių namai, kuriuose mes turime elgtis kaip svečiai. Suvokimo, kad jei varlės nyksta, tai nėra tik gandrų problema, o visos ekosistemos“, – tikina pasaulinės patirties turinti alytiškė.

 Viešėdama Lietuvoje Joana apsilanko ir Kauno zoologijos sode. Neslepia – niūrus vaizdas, bet ramina tai, kad jo darbuotojai stengiasi, myli kiekvieną gyvūną.

 Joana kelionėse ir darbuose nesiskiria su fotoaparatu. Domimės, gal ir alytiškius pradžiugins nuostabiais, neįkainojamais pasaulio gamtos kūrinių vaizdais? „Turiu puikių nuotraukų iš Kosta Rikos, tik trūksta rėmelių joms eksponuoti. Jei kas jais pagelbėtų, noriai surengčiau parodą“, – rėmėjų pagalbos neatsisakytų Lietuvos vardą gamtosauginėje pasaulio politikoje garsinanti J.Griciūtė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų