• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prisiminimai šiaip sau

Prisiminimai šiaip sau

REKLAMA

 

XX amžiuje prisiminimai buvo populiarus žanras, kadangi, anot lietuvių liaudies patarlės, prisiminimais gyventi sveika. Dar būdavo mėgstama sakyti, kad žmogus gyvas, kiek save prisimena. O kai neprisimena, tai negyvas.

REKLAMA
REKLAMA

 

Kadangi XX amžiuje buvo gyveno komunistai, saugumiečiai ir įvairūs kiaulės, tai jie nenorėdavo savęs prisiminti, todėl nuo Sąjūdžio laikų šalia mūsų nuolat šlaistydavosi lavonai. Lavonai būdavo politiniai, moraliniai, estetiniai ir šiaip, tai yra, liūdni ir ilgesingi. Paskui jie nusprendė, kad galima viską prisiminti taip, kaip nori, ir ėmė rašyti prisiminimus, kuriuose jie jau buvo ne šlykštūs komunistai ir saugumiečiai bei kiaulės, bet geri komunistai, teisingi partijos sekretoriai, poetiški ir patriotiški saugumiečiai bei labai doros ir išauklėtos kiaulės.

REKLAMA

 

Ir nieko čia nepadarysi. Prisiminimai tokia medžiaga, kuri pasiduoda įvairiausioms transformacijoms. Pavyzdžiui, daug pagyvenusių žmonių valgo šiuolaikinį šokoladą ir sako fe! O mūsų laikais (t.y. tarybiniais) šokoladas buvo kur kas skanesnis! Žinoma, skanesnis, nes tais laikais jie buvo jauni, o dabar jų burnos išpuvę, dantys išbyrėję, kepenys apaugę kriauklėmis ir moliuskais – kas jiems dar gali būti skanu? Tik prisiminimai.

REKLAMA
REKLAMA

 

Tas pats šūkis (o štai mūsų jaunystės laikais) galioja ir kitose sferose. Esą, anais laikais buvo skanesnis limonadas, degtinė, mėsa, dešra, dvasingumas, mašinos nerūdydavo, o laikraščiuose nebūdavo pornografijos ir nupjautų galvų. Dėl to kalti tik žmonių prisiminimai – jie viską prisimena taip, kaip nori, todėl jiems atrodo, kad jų jaunystėje viskas buvo gražiau. Iš tikrųjų viskas buvo lygiai taip pat kaip dabar – ir komunistai tie patys, ir saugumiečiai, ir buržujai, ir dvasingumas pašvinkęs, ir laikraščiuose tas pats mėšlas, tik anais laikais visa tai buvo parašyta ir parodyta Ezopo (žr. skyrių Ezopo kalba) kalba, o dabar – kiauliška, t.y. žurnalistine kalba.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Holokaustas

 

Paprastai šnekant, holokaustas yra ko nors deginimas. Ir kad tas deginimas patiktų Dievui. Dievas XX amžiuje būdavo tai Nikolajus II-sis, tai Leninas, tai Stalinas, tai Hitleris su Duče, o kartais ir paprasčiausias Dievas, tas, kuris danguje ir, anot gandų, kuris ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Kur ateis, žino tik S. Becketto ubagai, o kada – niekas nežino.

REKLAMA

 

Prieš II pasaulio karą žmonių santykiai Europoje stipriai atvėso, todėl humorą mėgstantis maniakas (iškrypėlis, idiotas ir kt. postmodernūs terminai) Hitleris nusprendė juos sušildyti ir ėmė deginti krosnyse žmones. Labiausiai buvo deginami senų civilizacijų atstovai, tai yra žydai, čigonai ir silpnapročiai. Gali būti dėl to, kad buvo gerai įdžiūvę. Vėliau žydai ėmė tvirtinti, kad juos naikino todėl, kad visi nežydai (gojai) žydų niekada nemėgo, ir kad čigonų (jų sunaikinta tik pusę milijono) ir silpnapročių (ir kitų tautų atstovų) naikinimą prisiminti yra nereikalingas sentimentalumas, o žydų naikinimas – unikalus istorinis įvykis, suteikęs Dievui šansą dar sykį įsitikinti savo teisingu pasirinkimu.

REKLAMA

 

Lietuviai irgi nemėgo žydų, daugiausia dėl to, kad šie nemokėjo žaisti krepšinio. Lietuviai prieš karą jau dukart buvo tapę Europos čempionais, o žydai buvo pasižymėję tik ekonomikos ir bankininkystės bei komunizmo srityse.

 

Lietuvių filosofas Arūnas Sverdiolas knygoje “Apie pamėklinę būtį” rašė, kad lietuviai mielai tapatinasi su krepšinio sirgalių tauta, o štai su žydšaudžių tauta jie nesitapatina. Anot filosofo, kuris kitaip, nei dauguma liberalų, tiki kolektyvine kalte, lietuviai II pasaulinio karo metais per trumpą laiką išnaikino 185 000 žydų ir, jo nuomone, saujelė išgamų to negalėjo padaryti, nes tai padarė didelė sauja išgamų, tai yra, visa tauta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Be to, kai saujelė krepšininkų laimi medalį, lietuviai sako, mes laimėjom, o kai saujelė išgamų nužudo beveik du šimtus tūkstančių žmonių, lietuviai sako, tai ne mes laimėjom. Kadangi tiesa XX amžiuje turėdavo dvi puses, bet teisybė būdavo tiktai stipresniojo pusėje, tai nebėra ką pridurti.

 

Tiesa, lietuviai, kurie nenori savęs tapatinti su žydšaudžiais, čia visiškai originalūs, - pavyzdžiui, prancūzai labai noriai tapatinasi su tais, kurie pritarė reicho rasinei politikai, Italija nė kiek nerausta dėl 1938 metų rasinių įstatymų, Šveicarija didžiuojasi, kad pasipelnė iš žydų aukso, lenkai džiaugiasi, kad persekiojo izraelitus, baltarusiai ir ukrainiečiai – kad faktiškai dalyvavo vykdant genocidą. Kaltas lietuvių būdas, juos labai lėtai pasiekia visi rafinuoti dalykai.

REKLAMA

 

Žinoma, klausimas, kodėl lietuviai taip nemėgsta žydų, lieka kyboti kaip kirvis tvankiame tautinio identiteto ore. Vos tik lietuvio kas nors paklausia apie genocidą, jis iš karto įsižeidžia ir ima pasakoti apie žydus nešvankius anekdotus. Tada žydai irgi pasipučia ir sako: o mes geresnis už kitus, nes Dievas mus pasirinko. Tada lietuviai sako, o jūs esate perėjūnai, ir žemės jums niekas niekad neduodavo, o mes turime žemę ir šaknis, ir išsitraukia iš aulinių batų savo žemėtas, prakaitu ir pūslėmis nusėtas stambias šaknis, tada žydai sako, o mes knygos tauta, o knygos šaknys suleistos į kalbos žemę.

REKLAMA

 

Tada lietuviai sako, o jūs buvot komunistai ir saugumiečiai, mus kankinot bei trėmėt, tada žydai sako, tai melas, mes patys nukentėjom nuo komunistų nė kiek ne mažiau, o jūs mus tvatinot „Lietūkio“ garaže su dalbom, o tada atvažiuoja prancūzai ir parašo knygą “Lietuvos žydai. 1918- 1940: Prarasto pasaulio aidas”, kurioje žydė Cilė Žiburkienė sako: “Atėjusius rusus mes pasitikom su gėlėmis ir dainomis. Laimingos dienos, solidarumo demonstracijos. Žinoma, sionistai ir jidišistai tylėjo.” Tada žydai sako, ar dėl to reikėjo žudyti mus, gyvenusius su jumis taikiai keletą amžių?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

O lietuviai sako, o už ką reikėjo mus vežti į Sibirą, nes kiekvienas tremtinys gali pasakyti, kad žydas mane iš Lietuvos palydėjo, žydas mane Sibire pasitiko, o žydai į tai atsako, ką mes galime padaryti, jeigu turime neeilinių gabumų teisės dalykams, tada lietuviai vėl susinervina ir ima ieškoti dalbų, ir taip be pabaigos ir santykiai Europoje ima vėsti, ir vėl viskas sukasi iš pradžių, ir tada Normanas G. Finkelsteinas parašo knygą “Holokausto industrija”, kurioje sakoma, kad holokaustas tapo galingu ideologiniu ginklu ir kad “dabartinė Holokausto industrijos vykdoma kampanija prisitraukti iš Europos pinigų “vargšių Holokausto aukų” vardu moralinę jų kankinystės vertę sumenkina iki Monte Karlo kazino statymo”, ir tada pamažu aiškėja, kad daugybė (net sunku įsivaizduoti, kokia daugybė) žmonių apskritai yra šūdžiai nepaisant jų tautybės, priklausomybės, pažiūrų ir religijų. Šūdžiai ir tiek.

 

Ir joks Viešpatis neturės tiek gailestingumo, kad išmėžtų šį mėšlą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų