Jau ne kartą esame minėję, kad Laimonas Lapinskas-Lopas savo parankinius nuolat laikė baimėje. Daugelį savo surengtų kankinimų jis nufilmavo, manydamas, kad tais videoįrašais kada nors pasinaudos gąsdindamas savus ir svetimus. O išėjo atvirkščiai – įrašus radus kriminalistams, buvo lengviau įrodyti Lopo kaltę.
Slonas – taip mes pavadinome Teisės universiteto studentą – beveik metus mokėjo Laimonui Lapinskui-Lopui, galima sakyti, už nieką. Tiesiog buvo kažkam pasigyręs, atseit turįs draugų nusikalstamose grupuotėse. Lopui tai nepatiko ir jis ta duokle norėjo įrodyti, kad jam nebaisūs jokie pažįstami: nei iš kitų gaujų, nei iš policijos. Galima sakyti, Slonas mokėjo ir už savo baimę. Kuo toliau, tuo daugiau.
Viršūnė buvo pasiekta švenčiant Mutlio gimtadienį, susirinkus jau iš kalėjimo sugrįžusio Babo bute. Šventės metu buvo nuspręsta dar kartą pasityčioti iš Slono ir visa tai nufilmuoti. Kaip sakė Lopas, kada nors tos videokasetės gali prireikti, kai reikės šantažuoti jau policijoje dirbantį Sloną. Ruošdamiesi gimtadieniui, nusipirko ne tik maisto ir gėrimų, bet ir raudonus moteriškus apatinius, be to, atsinešė ekstazio tablečių.
Draugo gimtadienis
Tą vakarą Sloną Povilas M.-Miša bei Tomas M.-Mutlis surado kompiuteriniame klube. Pasikvietė į „Mercedes’ą“ ir pasakė, kad, girdi, reikia nuvažiuoti pas Babą. Ten ateisiąs Lopas, jis žadėjęs nurašyti likusią „skolą“.
Kad bus švenčiamas gimtadienis, Slonas sužinojo tik atvežtas pas tą Babą, buvusį mokyklos draugą. Vyrai gaminosi sumuštinius, dengė stalą. Maždaug po pusvalandžio atvažiavo Lopas su Straikeriu. Lopas jau iš pat pradžių buvo nusiteikęs agresyviai. Vos pamatęs Sloną, sušuko: „O, musoras sėdi kartu su bratva!“ (tai maždaug reikštų, kad su šaunia gauja sėdi nevykėlis) ir spyrė jam į petį. Po to pripylė pilną stiklinę degtinės ir paliepė išgerti iki dugno.
Tai buvo tik pradžia. Antrą stiklinę degtinės Slonui jau teko išgerti kartu su dviem ekstazio tabletėmis. Atsisakyti nebuvo kaip, nes Lopas išsitraukęs peilį grasino nupjauti ausį, jei tik Slonas pabandysiąs išspjauti tabletes ar nenuryti bent lašo degtinės. Visa tai dar palydėjo du smūgiai per galvą ir arkliškas kitų, kurie ten buvo, juokas.
Net ir buvęs bendramokslis Babas nepasigailėjo kankinamo Slono – kaip ir kiti jį mušė, spardė. Vėliau teisme jis teisinosi, jog taip daręs bijodamas Lopo. Girdi, buvę taip priimta – neprieštaraujant daryti viską, ką palieps Lopas.
Vakarėlio eiga buvo filmuojama vaizdo kamera. Lopas manė, kad tuo videoįrašu pasinaudos šantažuodamas Sloną, o išėjo visai kitaip – įrašas pasitarnavo teisiant banditus. Jame labai aiškiai matyti visų jų žiaurumas.
Pačių nusikaltėlių filmuotoje medžiagoje, be kita ko, matyti, kaip Babas prie sienos pastatytam Slonui bent 10 kartų spiria į pilvą, į kojas. Spardo ir kiti, nepamiršdami vis paminėti, kad jis esąs „mentas“ – atseit policininkas. Lopas tyčiodamasis rėkia: „Koks tu mentas, jei išgerti negali!“ ir daužo jau apsvaigusį vaikiną plastikiniu buteliu per galvą. Vėliau į rankas paima šlepetę ir kelis kartus trenkia ja Slonui per veidą. Toliau vaidina bosą ir mušdamas Sloną šaukia jam, kad dainuotų: „Viskas savo bosui“. Besityčiojančių banditų verčiamas Slonas pilsto degtinę į stiklelius, o kiekvieną perpiltą pro šalį lašą palydi smūgiai. Nuo narkotikų ir degtinės sunkiai besusivokiančiam būsimajam policininkui galop liepiama apsirengti moteriškus apatinius rūbus ir šokti striptizą.
Bijojo keršto
Toje filmuotoje medžiagoje matyti girti perkreipti banditų snukiai ir jų beprotiškas kvatojimas, kai Slonas šoka ant lovos ir dar čiulpia pagalį, o po to bučiuoja kojas „savo ponui“, imituoja lytinį aktą. Galbūt dėl to, kad viskas buvo filmuojama, visi stengėsi atrodyti kuo žiauresni ir kiekvienas taikėsi jau beveik sąmonės netenkančiam vaikinui ką nors padaryti. Galop jis įverčiamas į vonią ir ant jo leidžiamas tai šaltas, tai karštas vanduo. Po maždaug 6 valandas trukusių kankinimų ir patyčių Babas liepė Slonui nešdintis iš buto.
Sumuštas vaikinas namo grįžo apie aštuntą valandą ryto. Jis labai blogai jautėsi ir tik prabudęs vakare išdrįso pažvelgti į veidrodį. Veidas buvo nusėtas mėlynėmis. Tėvams Slonas pasakė, neva klube patekęs į muštynes.
Po keturių dienų pas Sloną į namus užsuko Babas ir Straikeris. Jiedu pasakė, kad, girdi, jeigu niekur nesikreipsiąs ir nepasakosiąs, kas tą vakarą vyko Babo bute, jam nebereikėsią mokėti jokių „mokesčių“.
Panašių kankinimų Lopo gaujos banditai surengė ne vieną. Ne visi nukentėjusieji išdrįso kreiptis į policiją. Vieni – dėl to, kad bijojo keršto, kiti patys buvo „prisidirbę“ ir bijojo, kad apie tai sužinos policija. Todėl Lopas nieko nesibaimindamas tyčiodavosi iš narkotikų prekeivių ir iš pačių narkomanų, nes jie visi buvo jo kišenėje. Kaip matėme, tyčiodavosi ar kankindavo kone be priežasčių, o tik tam, kad parodytų savo galią. Ypač kliūdavo skolininkams.
Užsuko „oro kranelį“
Daugiausia skolininkų turėjo daugiausia narkotikų parduodantis Straikeris. Buvo jam įsiskolinęs ir vienas Fabijoniškėse gyvenantis Bukiškių žemės ūkio mokyklos moksleivis – pavadinkime jį Cikanu.
Ta skola, palyginti su pinigų apyvarta, buvo, galima sakyti, simbolinė. Cikanas kelis mėnesius prekiavo Straikerio tiekiamais narkotikais ir liko skolingas 200 litų. Už tai jį Straikeris pasikvietė pasikalbėti. Matyt, pyko ne tiek dėl skolos, kiek dėl to, kad Cikanas atsisakė prekiauti narkotikais. Kai jis nepaėmė eilinės Straikerio atvežtos narkotikų partijos, šis perspėjo, kad jam tai, girdi, blogai baigsis.
Cikanui atsisėdus į automobilį, į priekinę keleivio sėdynę, prie vairo sėdintis Mantas K., pravarde Mažas, jam kelis kartus trenkė į pilvą, o už nugaros sėdintis Straikeris užmetė ant kaklo diržą ir smaugdamas reikalavo ne tik grąžinti skolą, bet ir vėl imtis narkotikų prekybos. Cikanas gynėsi, kad nerandąs pirkėjų, ir nesutiko vėl prekiauti.
Tada Mažas automobilį pasuko Pašilaičių link. Cikaną atvežė į butą Gabijos gatvėje, kuriame buvo ir Lopas. Kaip tik šis svetainėje pargriovė skolininką ant grindų, atsisėdo ant jo, ėmė daužyti ir smaugti. Visa tai irgi buvo filmuojama. Prieš kamerą Cikanas turėjo pasakyti savo vardą, pavardę ir dar tai, kad esąs skolingas 200 litų. Lopas smaugdamas Cikaną rėkė – girdi, nemokėjęs jam už orą, taigi dabar oro kraneliai esantys užsukti. Paskui leido atsikvėpti ir paklausė, ar dar norįs būti jam skolingas. „Niekada gyvenime“, – atsakė Cikanas. Po tokio pripažinimo Lopas Cikanui dar kelis kartus trenkė, be to, buvo pridėjęs prie kaklo peilį ir grasino papjauti.
Tą kartą Lopas su parankiniais Cikano nepapjovė, o parvežė namo ir paleido, davę kelias dienas surinkti pinigams.
Tos kankynės be pasekmių nepraėjo. Besiginant Cikanui įskilo nykščio kaulas ir teko kreiptis į medikus. Tiek tėvams, tiek medikams jis paaiškino, atseit pirštą netyčia susižalojęs mokykloje per praktiką.
Melavo tėvams
Po kokio mėnesio Lopo banditai vėl pasirodė Bukiškėse. Tuo metu Cikanas kartu su dar trimis grupės draugais rūkė stovėdamas už mokyklos pastato kampo. Staiga iš kažkur atsiradęs Mažas, netaręs nė pusės žodžio, Cikanui kelis kartus tvojo į veidą. Tuoj pat pribėgęs Lopas dar pridėjo kelis smūgius ir vyrukas pargriuvo ant žemės. Abu užpuolikai ėmė jį spardyti, o Lopas – dar ir šokinėti ant galvos. Kartu rūkę moksleiviai norėjo savo draugui pagelbėti, tačiau Lopas grėsmingai suriko: „Nesiartinkite, kitaip papjausiu!“ Išsigandę grupės draugai spruko į šoną, o atvykėliai Cikaną įsitraukė į automobilį ir nuvažiavo.
Tada moksleiviai nubėgę pas auklėtoją papasakojo apie incidentą ir apie tai, kad kažkokie skustagalviai išsivežė jų grupės draugą. Netrukus apie tą įvykį sužinojusi Bukiškių žemės ūkio mokyklos direktoriaus pavaduotoja nieko nelaukdama pranešė ir policijai, ir Cikano motinai. O tuo metu automobilis „Audi 100“, kurį vairavo Straikeris ir kuriame važiavo Lopas bei Mažas su Cikanu, sustojo miške netoli Riešės. Išlipę Lopo banditai moksleivį nusitempė prie miško gilumoje esančio bunkerio, ten įstūmė ir penketą minučių gąsdino – girdi, tai esanti jau paskutinė šiame gyvenime jo gyvenamoji vieta. Po to persigandusį Cikaną ištraukė iš duobės, antrankiais prirakino prie medžio, šalia galvos įsmeigė peilį ir tik tada pareikalavo skolos. Lopas sakė, kad jis turįs grąžinti 1000 litų, nes jau priaugę procentai. Vaikinas pažadėjo grąžinti 200 – tiek sakė turįs namuose.
Tada visi vėl sėdo į automobilį ir nuvažiavo į Fabijoniškes. Cikanas nubėgo į butą ir atnešė savo kankintojams 200 litų. Namuose tuo metu buvo tėvas. Jam sūnus paaiškino, neva einąs laikyti vairavimo egzamino, todėl reikalingi pinigai.
Dar po keleto minučių tėvui paskambino persigandusi žmona ir vos neverkdama pranešė, kad kažkokie skustagalviai pagrobę jųdviejų sūnų. Vyras ją nuramino – girdi, sūnus ką tik buvęs užėjęs ir sakęs, kad einąs laikyti egzaminų. Po valandos tarp vyro ir žmonos vėl įvyko pokalbis, nes atidavęs 200 litų sūnus grįžo namo, o tada tėvas pamatė, kad jis sumuštas – ant skruosto ir nugaros jam buvo mėlynės, galva buvo praskelta. Sūnus papasakojo, jog jį sumušė prie Bukiškių žemės ūkio mokyklos. Dar pamelavo, jog mušę už tai, kad jis nepardavęs telefono, kurį buvęs įsipareigojęs parduoti. Tai jis, girdi, sumokėjęs tiems žmonėms pinigus kaip kompensaciją ir dabar daugiau jo niekas neliesią.
Vytautas ŽUTAUTAS
