Svarbiausias 2001 metų vasaros meninis įvykis - 49 Venecijos bienalė, kas dveji metai rengiama dar nuo 1895 metų. Šiemet čia antrą kartą eksponuojamas Lietuvos menas - Šiuolaikinio meno centro pastangomis pristatoma Deimanto Narkevičiaus kūryba (apie tai “Ominitel laikas” jau informavo). Iki vėlyvo rudens Venecija trauks dailės žinovus ir mėgėjus - taip pat ir iš Lietuvos. Šį kartą bienalė - dailėtyrininkės Renatos Dubinskaitės akimis.
Nors žiūrovų šiųmetinėje Venecijos bienalėje ypač daug, vis dėlto ne jie šturmuoja parodą, o paroda juos. Gigantiška berniuko - bienalės sfinkso - skulptūra pačioje arsenalo ekspozicijos pradžioje žada, kad atėjusieji bus užverčiami kiekiais - daugybe ir dydžiais. Tada būtina įsikabinti į plūdurą - t.y. parodos koncepciją, kuri mėgina suvienyti nesuvienijama. Dviejų sąvokų derinio “Žmonijos platforma” analizė padeda suvokti idėjas, kurių buvo vedamas bienalės kuratorius ir į kurias jis kreipia kūrinių skaitymą. (Gali ateiti toks laikas, kai vienintelis būdas rasti vienijančias tendencijas ir rašyti meno istoriją bus remtis parodų koncepcijomis.)
Nors bienalėje netrūksta kūnų, žmonija yra ir visa tai, ką, kaip ir kur šie kūnai veikia, ką žino, įsivaizduoja ir išgyvena. Regis, neįmanomai platu. Tačiau reikėtų prisiminti, ar dažnai žodis “žmonija” buvo linksniuojamas pastarųjų metų meniniame diskurse. “Žmogus”, “kūnas”, “identitetas”, “asmuo” - vienaskaita, narcisizmas, “Kitas” kaip skirtumo pasireiškimas, diferenciacija, bet ne “žmonija”, ne integracija.
Užtenka pasitelkti vieną atsitiktinį palyginimą - “žmonija” ir “niekas” (šiuo metu Vilniaus ŠMC vykstančios parodos pavadinimas) - kad suvoktume, kaip pirmasis terminas savaime pretenduoja į reikšmingumą, rūpestį, būtį, netgi į patosą, retoriką ar sentimentalumą. Humanizmo proveržis, restauracijos idėjos, retrospektyvus apibendrinimas besiritant į naują amžių?
Antrasis bienalės pavadinimo dėmuo “platforma” atskleidžia pirmojo žodžio efemeriškumą ir tragizmą, tačiau vilties nenumarina. Ar žmonija tėra dirbinai suręsta salelė, tik įsivaizduojama vienybė chaoso apsiaustyje? Magnuso Wallino kompiuteriniai žmogiukai krinta iš debesų atsitrenkdami į kliūtis ir ištikšdami į gabalus. Tačiau ant platformos įmanoma stovėti, nors ir nežinia, kiek ilgai, kaip stabiliai. Ane Liis Semper savižudybės atsukamos atgal (komanda “Rewind”) ir ji vėl pasodinama prie knygos grojant romantiškai muzikai. Utopija - bacila, nuo kurios net postmodernizmas neturi skiepų.
