Idėja tapti lietuviškuoju Žmogumi-voru kauniečiui kilo prieš du su puse metų. Tuo metu jis intensyviai sportavo ir kartais vaikų grupėms jam tekdavo atstoti trenerį. Tada jis ir pamatė, kad jam puikiai sekasi sutarti su mažais vaikais.
„Visada galvodavau, kaip įdomiai viską pateikti. Aš visada būdavau tas treneris, kuris ateidavo tik kartais: su manimi būdavo smagu ir jie visada manęs laukdavo“, – pasakoja vaikinas.
Supratęs, kad vaikams su juo smagu, jis nusprendė šią savybę išnaudoti. Internete pradėjo ieškoti informacijos apie superherojais įsikūnijančius asmenis, tačiau pamatęs, kad ši sfera yra praktiškai tuščia, jis nusprendė rizikuoti ir nusipirkti kostiumą, kuris gerokai patuštino jo, kaip studento, kišenes.
Užsidėjęs raudonai mėlyną kostiumą jis pradėjo savo veiklą: lankosi vaikų gimtadieniuose ir renginiuose, bendrauja su vaikais vaizdo skambučiais. Tai tapo vaikino verslu, tačiau kaunietis užsiima ir socialinėmis veiklomis: nemokamai lanko sergančius vaikus ar nepasiturinčias šeimas.
Paslaptingas kovotojas su blogiu
Žmogus-voras pasižymi nežmoniškomis galiomis: jėga ir vikrumu, gali prisitvirtinti prie daugumos paviršių, šaudyti voro tinklus, naudodamasis ant riešų pritvirtintomis „tinklo šaudyklėmis“ ir taip pat gali greitai reaguoti į pavojus, nes turi „voro pojūtį“.
Kaunietis teigia, kad pradėjęs ieškoti tinkamo personažo, beveik iškart suprato, jog Žmogus-voras idealiai atitinka ir jo paties norus: tai paslaptingas herojus, kurio tikrasis veidas slypi už kaukės.
„Kas dar gali būti? Betmenas- matosi dalis veido o ir kūno sudėjimas toli gražu nėra kaip mano. Supermenas - matosi visas veidas ir vaikai nesunkiai atpažintų, kad aš netikras. Nėra kito personažo, kuris taip atitiktų mano norus ir galimybes. Be to ir pati Žmogaus-voro istorija, jo vertybės man pačiam labai patinka.
Tai personažas gyvuojantis daugiau nei 20 metų ir nemanau, kad jis taip greitai „mirs“: vis atsiranda naujų filmų, animacinių filmukų, gaminami daiktai su jo atvaizdu. Jis toks gyvas. Mano pirma idėja buvo Žmogus-voras ir net neieškojau kitų“, – šypsosi vaikinas.
Pirmieji susitikimai vaikinui buvo sudėtingi. Jis dar nežinojo, kaip jam pavyks judėti su kostiumu, ar jis nevaržys jo judesių.
„Užsidėjus kostiumą nebesimato nei vieno odos lopinėlio. Kaukė turi mažas skylutes akims ir dar užsideda plastmasinės dalys, kurios susiauriną regėjimo lauką ir matai, kaip lenktyninis arklys: tik į priekį, šonų nematai. Turi daug dairytis, nes nematai aplink bėgiojančių vaikų. Po kurio laiko jau pradėjau jausti, kur jie yra“, – apie savitą „voro pojūtį“ pasakoja vaikinas.
Lankytojų sulaukia ne visi
Pradėjęs savo veiklą, vaikinas netrukus įsitraukė ir į socialines veiklas. Jis internete buvo matęs vaizdo įrašus, kuriuose įvairiais personažais persirengę žmonės lanko sergančius vaikus. Šios iniciatyvos įsirėžė vaikino atmintyje ir jis nusprendė pasielgti taip pat.
„Kai turėjau kostiumą, man nieko nereiškė užsidėti kostiumą ir pusvalandžiui ar valandai nueiti pas sergantį ar prasčiau gyvenantį vaiką. Pasirodo, einančių į ligoninę pas vaikus iš tikrųjų yra labai daug.Tačiau, kas keisčiausia, lankytojų sulaukia tik tam tikri skyriai ar ligoninės. Nežinau kodėl.
Kai pirmą kartą nuėjau pasikeitė visas mano požiūris. Kartą nuėjus norisi dar. Juk tai nieko nekainuoja – nereikia mokėti pinigų, tereikia nueiti pas juos ir bendrauti“, – savo patirtimi dalijasi kaunietis.
Vaikinas teigia, kad apsilankymai ligoninėje pakeitė jo požiūrį. Jis suprato, kad tiems vaikams paguoda nėra reikalinga, jie tiesiog nori užsimiršti, kur jie yra, ir dūkti, kaip ir visi maži vaikai.
„Būna, kad nusinešu kokių mažų dovanėlių, bet jiems jos neįdomios, jie nori žaisti ir lakstyti. Kartais tai būna sunku. Ypač nuėjus pas sunkesnius ligonius. Jiems nereikia paguodos.
Tu turi būti stiprus ir bendrauti su jais, kaip su paprastais vaikais. Jeigu nuėjęs klausiu: „Kaip tu šiandien jautiesi“, jie nekalbės su manim ir lieps atstoti, nes to pas juos šiandien klausė gal jau 10 žmonių“, – sako jis.
Dovana kitiems
Labiausiai į atmintį įsirėžęs susitikimas vaikinui buvo su trejų metų Ignu. Berniukas sirgo autizmu ir jo regėjimas buvo labai nusilpęs, tačiau jis niekaip neleido tėvams uždėti jam akinių, todėl griebdamiesi paskutinio šiaudo tėvai pasikvietė Žmogų-vorą – mėgstamiausią berniuko veikėją.
„Aš atvažiavau ir jo tėvai man davė tuos akinius ir Žmogaus-voro figūrėlę. Vėliau Ignas kartu su mama nedrąsiai prie manęs priėjo. Pasisveikinau, padaviau jam figūrėlę ir mes kartu ją išpakavome. Vėliau pasakiau, kad turiu jam dar vieną dovaną – supergalią. Ji leis matyti geriau nei visiems kitiems.
Tada nedrąsiai ištraukiau akinius ir bijojau, kad jis gali išsigąsti. Tačiau uždėjęs akinius, iškart supratau, kad jam patiko: jis dairėsi aplink, skabė žolės stiebelius. Mane užliejo daugybė emocijų ir supratau, kad galima taip paprastai padėti“, – atvirauja vaikinas.
Šis susitikimas buvo prieš pat kauniečio gimtadienį, todėl jis nusprendė, kad kiekvienas metais per savo gimtadienį padarys kažką gero. „Nors gimtadienis mano, bet dovanoju aš“, – juokiasi jis.
Tai ne vienintelė iniciatyva, kuria užsiima Žmogus-voras. Kas kelis mėnesius jis prisijungia prie kraujo donorystės akcijų.Iš pradžių pats pasiraitojęs kostiumo rankovę duoda kraujo, o vėliau skatina kitus prisijungti. Kaunietis tikisi, kad ateityje pavyks sukurti didesnę iniciatyvą, kuri sakys, kad tokiu būdu visi gali būti superherojais.
„Kartais socialinės iniciatyvos ir gražūs darbai net nepatenka į socialinę erdvę. Kartais prieš rugsėjo 1 dieną surenku pilnas kuprines daiktų ir dovanoju tiems, kuriems reikia, bet šitai nepatenka į internetą. Esu skaitęs, kad einant daryti gerų darbų nereikia imti kameros. Tai paveikė mane.
Tačiau, manau, kad jeigu mane kažkas motyvavo, tai gal ir man pavyks motyvuoti kitus, todėl negaliu eiti visada užsislaptinęs gerus darbus daryti. Žinoma, viso pasaulio neišgelbėsiu, nes rašančių yra daugiau nei aš galiu išpildyti. Tačiau stengiuosi turėdamas galimybę prisijungti ir pagelbėti“, – kukliai priduria jis.
Vaikams užtenka draugijos
Paklaustas, kokius triukus jis parodo vaikams, kaunietis tik nusijuokė. Pasak jo, triukų beveik neprireikia ir paprasčiausias kūlverstis padaro didelį įspūdį. Vaikams užtenka paprasčiausio bendravimo ir buvimo su jais.
Tačiau pasitaiko ir atvejų, kuriuos jis vadina „Žmogaus-voro paradoksais“: nors Žmogus-voras būna mėgstamiausias vaiko personažas, vaikutis laukia apsirengęs jo kostiumu ar šio personažo atvaizdais išmargintais drabužėliais, tačiau pamatęs įsikūnijusį savo herojų sustingsta ir išsigąsta.
„Būna ateini ir jie sustingsta. Tai labai keista, nes atrodo pats vaikas žiūri, mėgsta, laukia apsirengęs kostiumą, bet man atėjus išsigąsta. Būna, kad apsiverkia, tada nesuprantu ar jam tiek daug emocijų ar jis tiesiog išsigando, nors atrodo, kaip gali bijoti, juk tai jo mėgstamiausias personažas“, – stebisi kaunietis.
Pats sunkiausias klausimas, kurio sulaukia vaikinas, yra „Kokia jūsų programa?“. Pasak jo, neįmanoma tiksliai jos numatyti, nes dažnai tenka improvizuoti, prisitaikyti prie vaikų norų.
„Turiu pagrindines gaires, ką turėčiau padaryti, bet labai daug improvizuoju. Stengiuosi aktyviai leisti laiką. Tačiau būna tokių atvejų, kai mes su vaiku dėlionę dėliojame ir aš matau, kad tas vaikas dabar yra pats laimingiausias, nes Žmogaus-voro dėlionę dėlioja kartu su Žmogumi-voru.
Kiekvieną kartą tėvams sakau, kad viskas vyks pagal situaciją, nes aš negaliu pažadėti, kad veiksime tą ir tą, bet tai yra spaudimas į rėmus ir nemanau, kad bus smagu daryti tai, ko nenori. Tai nepatinka ir suaugusiems“, – sako jis.
Animatoriumi savęs nevadina
Lietuviškasis Žmogus-voras teigia, kad vien tik kostiumo šioje veikloje neužtenka. Matydamas, kad suteikia vaikams džiaugsmą, jis jaučiasi pakylėtas, o ir žmonių atsiliepimai bei jų patirtos emocijos rodo, kad jis juda teisinga kryptimi.
„Jeigu užsidėsi kostiumą ir nemėgsi to, ką darai, arba nesijausi gerai – tai ilgai nesitęs. Negali būti tuo, kas nesi, jeigu nepatogiai jausiesi, tai tikrai nieko gero nebus. Visos atliekamos pozos, visi triukai, laipiojimai – iš savęs aš toks. Sportas prisidėjo prie to, koks aš esu“, – juokiasi vaikinas.
Kaunietis pasakoja, kad jo išskirtinis bruožas – ištikimybė vienam veikėjui. Taip pat jis neatlieka animatoriams įprastų paslaugų: nelanksto balionų, nepiešia ant veidų ar nepučia burbulų. Jo tikslas – prisitaikyti prie vaiko poreikių ir suteikti jam džiaugsmo.
„Animatoriai daro kelis personažus – Žmogų-vorą, piratą dar kažką. Kai man skambina ir sako: „Laba diena, čia animatorius?“, visada atsakau, kad ne, nes aš esu Žmogus-voras. Iš pradžių visi žiūrėjo skeptiškai, nes daryti vieną personažą ir iš jo uždirbti yra ganėtinai sunku“, – šypteli jis.
