Laima G. jau 5 metus gali pasigirti geru derliumi. Noras auginti arbūzus atsirado pamačius kitų tautiečių bandymus, o vėliau į rankas pakliuvo tekstas apie vienintelę lietuvišką arbūzų veislę „Kiemintai“ ir noras auginti šiuos vaisius dar labiau sustiprėjo.
„Buvau prisipirkus įvairių arbūzų sėklų veislių iš prekybos centrų, bet paprašiau Kaune gyvenančių vaikų nupirkti man „Kiemintų“ daigų iš veisėjo giminaitės. Jie nupirko man 10 jų. Tais metais man labai pasisekė su derliumi, tai buvo toks postūmis. Dabar jau 5 metus nuolat džiaugiuosi geru derliumi“, – džiaugiasi moteris.
Tris metus Laima sėjo sėklas, kurias nusipirkdavo vietiniuose prekybos centruose, bet vėliau susigundė išbandyti įvairesnių sėklų iš kitų šalių, pavyzdžiui, Kroatijos, Rusijos ar Amerikos. Paskutinius dvejus metus jos darže augo per penkiolika skirtingų arbūzų veislių.
„Pagalvojau, kad reikia išbandyti įvairesnių, nes vis tiek skirtingos arbūzų veislės, skirtingi ir skoniai, ir skirtingos vidaus konsistencijos, spalva skiriasi: vieni rožiniai, kiti skaisčiai raudoni ar geltoni. Taip pradėjau auginti įvairias veisles. Yra ir favoritai pas mane: „Crimson sweet“, „SRD-2“, „Prodiuser“, „Jubilee“, o kai kurių dar neragavau“, – pasakoja ji.
Daigų paruošimas
Laima G. pasakoja, kad aplink juos dirva itin nederlinga – vietomis neauga net žolė. Tačiau tai nebuvo problema, nes moteris po ilgų ieškojimų atrado būdą, kuris leido sulaukti gausaus derliaus net ir esant tokioms sąlygoms.
„Žemė aplink mus – vien tik smėlis. Pasiskaičiau, kaip kiti arbūzų augintojai superfosfatą į dirvą bėrė, tai ir aš taip dariau. Kitais metais pagalvojau, kad gal geriau visgi į duobutes dėti, tai į duobutes pradėjau dėti perpuvusį mėšlą, superfosfato saują ir porą saujų pelenų: viską permaišau ir sodinu daigus“, – savo derliaus paslaptimis dalinasi Laima.
Daigus sodinti reikia labai atsargiai ir saugoti šaknis net nuo menkiausių pažeidimų. Vieną iš esminių arbūzų auginimo klaidų Laima įvardija, kaip sėklų sėjimą ne po vieną į dėžutes, nes vėliau neretai pažeidžiamos augalų šaknys, o tai vėliau atsiliepia derliui.
„Kiti sėja į mažus vazonėlius, bet taip daryti nepatartina, todėl derliaus gero ir neturi, matyt. Pas mane derlius labai geras, nes aš užauginu gerus daigus. Sodinu juos litriniuose induose, kad iš pat pradžių būtų vietos šaknims augti. Kai geras šaknynas, tai gerai ir auga. Pagalvokit, agurkų niekas nepikuoja: agurkai, moliūgai nemėgsta persodinimo, tas pats ir su arbūzu“, – sako ji.
Arbūzas yra labai jautrus augalas, todėl dažnai išsakoma nuomonė, kad jų negalima net ravėti, tačiau Laima su tuo nesutinka – žolės užgoš augalą ir tuomet derliaus tikrai nebus. Ravėti reikia labai atsargiai, saugant arbūzo ūglius.
Derliaus paslaptis
Moteris sako, kad arbūzų priežiūra prasideda jau nuo pat pirmos sodinimo dienos. Sėklas ji sėja į durpių daigams ir kompostinės žemės mišinį – savo žemės nenaudoja, nes bijo, kad joje gali būti ligų užkratų ar kirmėlių kiaušinėlių. Kibirėliuose augančių daigų ji netręšia, nes pirktinėje žemėje ir taip gausu trąšų.
Pasodinus daigelius lauke reikia gausiai juos palaistyti – vienam daigui Laima negaili 3 litrų vandens. Po to uždengia juos daržo plėvele, dar vadinama agroplėvele. Po 14 dienų ją atidengia, palaisto vandeniu ir atskiestu žolių raugu. Tuomet uždengia dar dešimčiai dienų, po jų – kartoja laistymo procesą.
„Susirašinėju su vienu arbūzus auginančiu ukrainiečiu ir paklausiau, kodėl nujuoduoja maži arbūziukai. Jie pradeda augti ir nujuoduoja, kodėl? Jis pasakė, kad trūksta kalcio ir reikia laistyti arba per lapus purkšti.
Du kartus nupurškiau kalciu: nupurški ir po savaitės pakartoji, o dar po septynių dienų su kaliu. Ir visa tokia priežiūra. Bet šiemet vis tiek kažko dar trūko, nes labai daug atmetė užsimezgusių arbūzų. Taip pat du kartus nupurškiau su „Previcur“ ir fitosporinu, prevencijai nuo ligų“, – priežiūros paslaptimis dalinasi Laima.
Sėkmingi eksperimentai
Moteris atskleidžia, kad šiemet ji išbandė dar vieną eksperimentą: dvi lysves uždengė plona peršviečiama plėvele. Taip pat pasidarė lašelinio laistymo sistemą – sistema sudaryta iš vandens žarnų ar vamzdžių, kuriuose tam tikrais atstumais įmontuoti lašintuvai, užtikrinantys vandens patekimą tiesiai į augalo šaknis. Esant karštam orui laistoma kartą per keturias dienas, o vėsesniam – kartą per savaitę.
„Dvi lysves sodinom uždengtas ir dvi ne – skirtumas kaip diena ir naktis. Ten kur buvo uždengta, šaknims buvo labai šilta ir kaip davė augt... Tada vargom, kirpom skyles, bet uždengėm ir kitas lysves“, – juokiasi moteris.
Nors daugelis galvoja, kad reikia kontroliuoti arbūzų virkščių kiekį, tačiau Laima ragina palikti tai pačiai gamtai. Moteris džiaugiasi ir jos darže apsilankiusiomis skruzdėlėmis, nes jos geros augalų apdulkintojos, iš vieno žiedo keliaujančios prie kito.
„Vieni galvoja, kad esant daug virkščių jas reikia reguliuoti, kad nebūtų per daug vaisių ir jie užaugtų dideli. Nieko nereikia reguliuoti: pats augalas atmeta vaisių ir jie pradeda vysti. Šiemet man sunyko ir nuvyto gal 50 arbūzų ir gana nemažų. Nereikia virkščių skabyti. Augalas pats viską susitvarko“, – sako ji.
Nesuskaičiuojamas derlius
Kieme kylantys arbūzų kalnai – ne toks retas reiškinys Laimos kieme. Arbūzų derlius šiemet toks gausus, kad net pelėms apgadinus dalį daigų, nebuvo įmanoma suskaičiuoti sunokusių vaisių. O pats didžiausias arbūzas svėrė net 14,5kg.
„Pačių arbūzų net neskaičiavom. Buvau pradėjusi, bet pamečiau skaičių ties 100 ir nebeskaičiavau. Buvo pasodinti 86 daigai, bet pelės sugadino dalį jų: po plėvele išsikasė urvus ir nugraužė pagrindines šaknis. Ir pačius arbūzus apgraužė. Dabar galvoju, kad joms ten buvo rojus: šilta, sausa“, – sako Laima.
Nors Laimos darže auga šimtai arbūzų, tačiau minčių jų pardavinėti moteris neturi. Vaisius jie dalina draugams, kaimynams, juos taip pat savo kaimynams dalina ir Kaune gyvenantys Laimos vaikai.
„Mes seni žmonės – malonu juos auginti. Man gražu. Kiekvieną rytą einu į daržą ir žiūriu, kiek pasipūtė per naktį. Vyras parvažiuoja iš darbo ir pirmiausiai eina į arbūzyną. Auginam ir pomidorus. Labai daug veislių sėklų gavau, tai vai vai, įvairiausių spalvų: ir juodi, ir oranžiniai. Pasaka! Į šiltnamį einu tiesiog pasimėgauti“, – šypsosi Laima.
Laimos žolių raugo receptas:
„Į 100 l statinę dedu įvairių žolių: 1/3 statinės. Kuo įvairesnė žolė, tuo daugiau bus visokių mikroelementų šiame rauge. Dar dedu gerą kastuvą vištų mėšlo, porą litrų medžio pelenų ir kastuvą dirvos žemės. Pripilu vandens, bet ne visai pilną statinę, kad neišbėgtų, nes pradėjus rūgti vandens lygis pakils, o tada uždengiu plėvele ir užrišu. Kiekvieną dieną vis pamaišau šitą raugą. Jeigu būna karštas oras, tai raugas išrūgsta po 5 dienų. Tada į kibirą pilu 1l šio raugo ir atskiedus 9 l vandens laistau viską.
Dar galima pasidaryt tręšimui žolių „arbatėlę“. Į juodą maišą pridėti įvairios žolės, pridėti pilną maišą ir užrišus padėti saulėtoje vietoje, kad ta žolė fermentuotųsi. Po 2-3 dienų jau galima naudoti laistymui. 1/3 kibiro pridėti šios fermentuotos žolės, užpilti vandeniu, išmaišyti, išmaigyti rankomis, kad iš žolės visas gėris pereitų į vandenį ir laistyti viską.“
