REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tęsiame interviu su Lietuvos žurnalistu Vitalijumi Karakorskiu, kuriame aptarėme pablogėjusių Lietuvos ir Lenkijos santykių tarptautinį kontekstą, o dabar žiūrime – kas darosi Lietuvoje. Tiesa, tęsinį pradedame nuo to, kad Rytų Europos regione yra itin daug atmintinų tremčių ir žudynių istorijų.

REKLAMA
REKLAMA

Praėjusią dalį baigėme kalbėdamiesi apie tai, kad viduramžių palikimą Lenkija, Lietuva, Baltarusija ir Ukraina dalinasi neadekvačiai, o regione per pastarąjį amžių buvo kruvinų ir nesuvokiamų dalykų – tremčių ir etninių valymų. Įvairios šalys ir tautos – neatsiliko. Sakėte, kad reikia ne nuryti nemalonias realijas, o jas įvardinti ir diskutuoti, nes tik suvokę praietį, galėsime galvoti apie ateitį?

REKLAMA

– Žinoma. Nėra prasmės matuotis – kas geriau išsisuko. Vilnius ir Lvovas yra miestai–broliai etninių valymų prasme. Ir dar daugiau brolių atsirastų. Lietuvoje nelabai yra tyrimų šia tema, o štai Ukrainoje jos vyksta...  Argi neįdomu žinoti, kaip vyko trėmimai iš mums visiems svarbių teritorijų? Šiuo atveju žmonių į gyvulinius vagonus negrūdo. Buvo kuriamos specialios komisijos partinių organų nurodymu. Atsiminkime, kad iš Sovietų Sąjungos žmogus net išvažiuoti negalėjo šiaip panorėjęs. Ukrainos, Lietuvos ir kitų teritorijų lenkai tuo tikrai naudojosi, nes suvokė, kad Lenkijoje jiems bus vis tiek geriau, nei SSRS.

REKLAMA
REKLAMA

– O tai tuomet, kai „subtiliai pasiūloma“, tai nėra etninis valymas?

– Tai yra etninis valymas. Pridėsiu, kad gero etninio valymo nebūna, kaip jis bebūtų maskuojamas. Būtų gerai, kad ir mūsų politikai suformuluotų kažkokį savo požiūrį šiuo klausimu. Kol kas galvos tvarkingai kišamos į smėlį.

– Grįžtant konkrečiau prie Lietuvos. Manoma, kad Lietuva pati galėjo daug geriau susitvrakyti su savo etnine politika kalbant ne tik apie lenkus, tačiau ir apie kitas tautines bendrijas. Argi šiandien V. Tomaševskis ir visi jo marginalai neturėtų mažiau dingsčių rėkauti, jei būtų tikrai pragmatiškai, o ne „pragmatiškai“ išspręsti klausimai dėl gatvių pavadinimų lenkiškuose kaimuose arba „W“ raidės dokumentuose?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kai buvau Strasbūre, mačiau vokiškai dubliuotas vietovardžių lenteles, nors buvome Prancūzijoje. Nuo to, žinoma, niekam tikrai neskauda ir protingam žmogui skaudėti negali. Iš tikrųjų mūsų problemos yra gilesnės, nei kažkokios iškabos arba dviguba raidė – negi ją reiktų lupti ir nuo tualetų durų? Bėda ne viename ar kitame sprendime, o fakte, kad Lietuva išvis neturi jokios kryptingos politikos tautinių bendrijų klausimu. Tai susiję anaiptol ne tik su lenkais, bet ir su visomis kitomis bendrijomis.

– Dovanokite. Juk ilgus metus egzistavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Dabartinė valdžia jį išskaidė pagal saulėlydžio programą.

REKLAMA

–Taip – jis tikrai egzistavo. Dalino smulkias pinigų sumas – po gabaliuką, po trupiniuką, visiems po kąsniuką smulkiems renginukams. Ar tai buvo valstybės politika tautinių bendrijų klausimu? Etninė politika skiriasi nuo etnografinių žaidimų šalpos. Politikos nebuvo ir nėra. Valstybė neieško sau partnerių. Užsienio politiką, manau, veikia ir tai, kad nėra aiškaus vidinio nusistatymo dėl politikos tautinių bendrijų klausimu.

Kai popiežius Jonas Paulius II–asis, viešėdamas Vilniuje, Lietuvos lenkams pasakė, kad jie yra lenkų kilmės lietuviai, daug kam patiko, bet mažai kas suprato. Juk jis kreipėsi ne į lenkus, o, kaip ir visada – Urbi et Orbi – į visus. Lietuviams irgi buvo leista suprasti, kad lenkus reikia priimti, kaip savus, o ne kaip svetimus. Labai gerai tuos klausimus aiškina neseniai pasirodęs Gintaro Patacko straipsnis, su kuriuo dėl daugelio dalykų būtinai reiktų ginčytis. Ten gana teisingai išdėstyta. Gaila, kad mūsuose nėra lenkų kilmės lietuvių, rusų kilmės lietuvių, žydų kilmės lietuvių ir panašiai. Nesvarbu, kad žmonės taip save ir supranta. Mums reikia turėti: mus ir juos.

REKLAMA

–Ar nesusidaro įspūdis, kad toks politikas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, yra naudingas visiems politikams, kurie jį net viešai  keikia?

– Žinoma, ypač stebint dabartinę koalicijos Vilniaus miesto taryboje formavimo istoriją. Sudarinėti su V. Tomaševskiu sandėrius jau įprasta, tad politikai ir net žiniasklaida neieško kontaktų su jam nepavaldžiais lenkais, kurie egzistuoja ir net bando reikštis viešojoje erdvėje.

– Gerai. Kaip konkrečiai Valstybė turi elgtis kaimynų atžvilgiu?

–Na, jei kiekvieną normalų veiksmą vertinti tiki, kaip „nuolaidą“ – bus sunku.

– Egzistuoja realus „polonofobų“, ar kaip juos bevadintume, ratas, kurie teigia: šiandien leisime rašyti „W“, o ryt jie atims Vilnių. Negalima, esą, leisti lipti ant galvos. Ką jūs į tai?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Jei kalbėtume kvailai ir primityviai, tai dingstimi atimti Vilnių galėtų būti kaip tik „W“ raidės draudimas. Kitaip nelieka dingsties, nors čia viskas, žinoma, humoras. Ir klausime, ir atsakyme. Na – nebuvo leista rašyti raidžių – ir kas? Kas nors kitaip žino savo pavardę? Nesutvarkėme vietovardžių rašymo, kaip suomiai ir švedai. Koks rezultatas? Labai paprastas: ant privačių gali rašyti – ką nori, o tokiems populistams ir rėksniams, kaip Valdemaras Tomaševskis,  yra dėl ko šūkauti. Beje, dėl V. Tomaševskio populiarumo galima dėkoti ponui Gintarui Songailai.

REKLAMA

– Bet argi ponas G. Songaila neteisingai pasipiktino kai kuriais „Kresų“ muziejaus vaizdo klipais ir neteisingai reagavo?

– Jis reagavo visiškai teisingai ir gal teisingai kreipėsi į prokuratūrą dėl kėsinimosi į teritorinį vientisumą, nors nelabai suprantu, kaip ji ten ką gaudys Lenkijos teritorijoje, bet ne tai svarbu. Juk šiais laikais internete galima daug ką patalpinti. Mane stebina tam tikras G. Songailos cinizmas. Juk tai kitados buvo žmogus, kuriam Sąjūdis patikėjo formuoti informacinę politiką Lietuvos lenkų tarpe. Tai buvo 1990–1991 metais. Tuometinė Lietuvos valdžia pasielgė labai protingai ir mėgino visgi užsiimti Lietuvos lenkais. Buvo įkurta „Rytų Lietuvos Televizija“. Pastaroji egzistavo porą ar keletą metų, kol buvo nutarta ją privatizuoti.  Šiandien toje eterio  vietoje gyvuoja „Baltijos televizija“, kuri išvis su šiais reikalais nesusijusi. Privatizavo užsienio lietuvis, o direktoriumi tapo pats ponas G. Songaila.  Jis aiškiai nenukentėjo nuo to, kad buvo privatizuota valstybinė televizija ir žlugo geras sumanymas – pasakoti klaidinamiems žmonėms apie valstybės politiką. Ten juk tada buvo ir lenkų, ir baltarusių, ir ukrainiečių redakcijos. Buvo ir lietuvių redakcija. Ne tai svarbu, o faktas, kad G. Songaila ir šiandien per tokį kanalą, jei jis veiktų, galėtų paaiškinti savo tiesas ir kaip klaidina minėti vaizdo klipai. Tad jis kažkaip lyg ir pats save apgavo.

Laukite tęsinio apie Lietuvos užsienio ir vidaus politiką, negerinančią santykių su kaimynais.

Taip pat skaitykite:

Blogi santykiai su Lenkija – riboto proto rezultatas (I)

Lenkija – Lietuva: Žalgiris prieš Lietuvą (II)

Abu blogiau ar abu geriau? – apie Lietuvos Lenkijos santykius (I)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų