Besibaigiant II-jam pasauliniam karui 1945 metais gimęs M. Paulauskas profesionalaus krepšininko karjerą pradėjo būdamas 17 metų. Bet krepšinio paslapčių pradėta mokytis žymiai anksčiau. Kaip šiandien teigia M. Paulauskas, meilė krepšiniui gimė, kai jis buvo vos šešerių berniokas ir dar net nesugebėjo pašokdamas paliesti krepšinio tinklelio.
„Krepšinį pradėjau žaisti būdamas 6 metų. Bet pamenu tada net tinklelio nepasiekdavau. Mano pirmasis treneris iš Klaipėdos tada sakė, kad kai pasieksiu tinklelį, tai paims mane į sporto mokyklą. Taip ir prasidėjo ta meilė krepšiniui“, – su šypsena veide prisimena M. Paulauskas.
Saldus debiutas
Skambiausias pergales M. Paulauskas pasiekė atstovaudamas Sovietų Sąjungos rinktinei. Kito varianto profesionaliai 15 metų (1962-1976 m. laikotarpiu – aut. past.) žaidusiam M. Paulauskui ir nebuvo. O pergalių ir titulų su iš geriausių Sovietų Sąjungos krepšininkų sudarytoje rinktinėje būta apstu.
M. Paulauskas debiutavo Sovietų Sąjungos rinktinėje 1965 m. vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate. Jau būdamas 20 metų. Prieš tai 1964-siais jis su jaunimo iki 20 metų rinktine buvo iškovojęs aukso medalį Europos pirmenybėse Italijoje. Bet debiutas vyrų rinktinėje pranoko visus lūkesčius.
Vos 20 metų M. Paulauskas auksinėse 1965 m. Europos pirmenybėse žibėjo visu ryškumu. Vienintelis lietuvis Sovietų Sąjungos sudėtyje tapo rezultatyviausiu komandos žaidėju – 128 taškai per 9 rungtynes (vid. 14,2 taško). Rezultatu 58:49 laimėtame finale prieš Jugoslaviją M. Paulauskas žaidė rezultatyviausiai (pelnė 16 taškų).
Toks įspūdingas pasirodymas ir iškovotas aukso medalis padėjo M. Paulauskui gauti naudingiausio viso čempionato žaidėjo titulą. Tuomet jam tebuvo 20 metų ir jis tapo jauniausiu krepšininku, kuris kada nors yra tapęs čempionato MVP. Bet tas Europos vyrų krepšinio čempionatas buvo tik įžangas į netolimoje ateityje laukusias skambias pergales.
Pasaulio čempionato svarba
Vos po dviejų metų – 1967-siais – M. Paulauskas su Sovietų Sąjungos rinktine debiutavo ir Pasaulio vyrų krepšinio čempionate. Štai, ką šiandien apie savo debiutą teigia pats M. Paulauskas:
„Pirmajame čempionate dalyvavau, kai man buvo 22 metai. Jis vyko Pietų Amerikoje, Urugvajuje. Kiekvienos varžybos ir tuo laiku kiekviena treniruotė būdavo didelė šventė. Tiek man, tiek komandos draugams. Mes visi itin laukdavome būtent tarptautinių turnyrų. Suprasdavome, kad taip galime patekti į krepšinio istoriją.“
M. Paulausko debiutas pasaulio pirmenybėse neprisvilo. Jis dar kartą tapo čempionu. Finale vėl buvo įveiktas gerai pažįstamas varžovas – Jugoslavija (71:59).
Tame čempionate M. Paulauskas žaidė visose 9 dvikovose ir vėl tapo rezultatyviausiu Sovietų Sąjungos rinktinės krepšininku – 124 taškai (vid. 13,8 taško).
M. Paulauskui itin įstrigo 1969 m. Europos pirmenybės, kuriose Sovietų Sąjunga vėl iškovojo aukso medalius:
„Jaučiausi pagerbtas, kai 1969 m. man buvo patikėtos Sovietų Sąjungos rinktinės kapitono pareigos. Atrodo, kad man padėdavo kontaktas su pačiais žaidėjais. Juk ir dabar reikia ruoštis kiekvieną dieną, kad piramidėje liptum į viršų, kad tiek tavo asmeninis, tiek komandinis meistriškumas gerėtų. Kiekvienas turi žinoti savo vertę, savo kainą ir su kuo žaidžia.“
Per savo karjerą M. Paulauskas keturis kartus tapo Europos čempionu (1965 m., 1967 m., 1969 m. ir 1971 m.) ir sykį laimėjo Europos bronzą (1973 m.). Jis dukart tapo pasaulio čempionu (1967 m. ir 1974 m.) bei kartą iškovojo šių pirmenybių bronzos medalį (1970 m.).
M. Paulausko kolekcijoje yra ir 1972 m. olimpinių žaidynių aukso medalį. Bronzinį apdovanojimą jis buvo iškovojęs 1968 m. olimpiadoje. Per savo karjerą jis net 7 kartus buvo išrinktas Lietuvos metų sportininku. Taip pat pateko į 1991 m. FIBA sudarytą 50 geriausių žaidėjų sąrašą. Iš lietuvių į šį sąrašą buvo dar įtraukti Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir Stepas Butautas.
M. Paulauskas davė išskirtinį interviu naujienų portalui tv3.lt. Per pokalbį Lietuvos krepšinio legenda su malonumu sugrįžo į laikus, kuomet jis buvo kertine pergalingos rinktinės dalimi:
Jūsų debiutas įvyko 1965 m. Europos čempionate. Tais metais iškovojote auksą ir tapote naudingiausiu čempionato krepšininku. Ar pavadintumėte tai svajonių debiutu?
Oficialiame turnyre debiutavau dar 1964 metais, kai dalyvavau pirmą kartą surengtame Europos jaunimo iki 20 metų čempionate. Tas čempionatas vyko Neapolyje, ten iškovojome aukso medalius. Jau nebuvau naujokas krepšinyje, nes dar anksčiau sulaukiau legendinio trenerio Gomelskio dėmesio.
Dar 1963 m. Gomelskis įtraukė mane į Sovietų Sąjungos rinktinės kandidatų sąrašą. Visą vasarą prieš Tokijo olimpiadą aktyviai dalyvavau pasirengimo etape, bet likau tuo vadinamu 13-uoju žaidėju, kurį „atkabino“ paskutinę minutę. Buvau dar jaunas, todėl per daug neišgyvenau dėl to.
Nors viduje kirbėjo tas jausmas, kai tiki, kad esi neblogesnis už tą 11-12 žaidėją. Bet ten buvo draugystės tam tikros, tad per daug neėmiau į galvą. Greitai susidraugavau su Sovietų Sąjungos rinktinės lyderiais, kurie vėliau man atskleidė visus užkulisius.
1965 m. Europos čempionate tiek man, tiek rinktinei viskas klostėsi puikiai. Laimėjome auksą, buvau rezultatyviausias komandoje. Ką galiu pasakyti apie tai, jog tapau naudingiausiu čempionato žaidėju? Suprantate, šiandien tas įvertinimas kažką reiškia žaidėjams. O tuo metu aš net nežinojau apie jokius MVP. Pamenu, kad po finalo skubėjau į traukinį, kuris važiavo į Lietuvą. Nedalyvavau jokiose apdovanojimų ceremonijose. Tik po rungtynių atėjo kažkoks žmogus į žaidėjų persirengimo kambarį ir įteikė man laikrodį. Pamenu, kad savo tėčiui tą laikrodį padovanojau.
Rezultatyviausiu rinktinėje buvote ir 1967 m. pasaulio čempionate. Kokie prisiminimai išlikę iš to turnyro?
Prisimenu, kad tas turnyras buvo surengtas Urugvajuje. Jo finale susitikome ne su JAV, o su Jugoslavijos rinktine (grupės etape JAV rinktinei buvo pralaimėta 58:59 – aut. past.). Laimėjome prieš Jugoslavus (71:59 – aut. past.) ir iškovojome auksą.
Man sekėsi puikiai. Išėjęs į aikštelę pamiršdavau viską, audringus žiūrovus, įtampą. Susitelkdavau tik į žaidimą, į komandos draugus, priešininkus ir teisėjus. Nejaučiau tos vidinės įtampos. Negalvojau, kad jei neįmesiu, tai kas tada bus. Tai davė savo rezultatą. Dariau tai, ką mokėjau geriausiai.
Esate iškovojęs 10 įvairios prabos medalių Europos ir pasaulio pirmenybėse bei olimpiadoje. Kokia buvo pergalių paslaptis?
Čia susidėjo daug detalių. Tikrai neužteko vieno žaidėjo pastangų, kad laimėtum turnyrus. Nepamirškime, kad Sovietų Sąjungos rinktinė tuo laikotarpiu buvo viena dominuojanti jėga.
Mums galėdavo pasipriešinti tik JAV ir Jugoslavijos rinktinės. JAV tais laikais neatsiųsdavo NBA lygos žaidėjų, žaisdavome prieš jų studentus. Bet tie studentai būdavo labai stiprūs. Kas dvejus metus vykdavome žaisti draugiškų rungtynių į JAV.
Ten Sovietų Sąjungos rinktinės varžovais būdavo įvairių universitetų krepšininkai. Žaisdavome 8 rungtynes, tai jei bent dvi laimėdavome, jau būdavo gerai. Pagalvokite, Sovietų Sąjungos rinktinė, o iškovoti pavykdavo vos vieną kitą pergalę. Koks aukštas jų lygis būdavo, kad net nereikėdavo profesionalų.
O Europoje iš rimtesnių priešininkų mes turėjome tik Jugoslaviją. Buvome elitinė komanda pasaulyje. Todėl būtų buvę keista, jei nebūtume laimėję tiek daug medalių. Nebūdavo čempionatuose Ispanijos, Turkijos, Graikijos rinktinių. Tik vėliau atsirado kitos šalys.
