Baku viešėjusią panevėžietę Lionę Lapinskienę miestas maloniai apstulbino ne prabanga ir turtais, o žmonių mentalitetu, kultūra ir tarpusavio santykiais
Azerbaidžano sostinė Baku joje apsilankiusius lietuvius pribloškia didingumu ir modernumu. Masinė senų namų renovacija, naujų, įspūdingų, šiuolaikiškų daugiaaukščių statyba, skoningai restauruojamas senamiestis, tvarka ir švara sukuria pasakiškai modernaus miesto įspūdį. Tokį Baku gegužės pradžioje išvydo ir lituanistė, vertėja, kraštotyrininkė Lionė Lapinskienė.
Vyko kaip garbės viešnia
Atvykti į Baku, į Slavų universitete organizuojamą tarptautinę mokslinę konferenciją azerbaidžanotyros klausimais, L. Lapinskienę, kaip garbės viešnią, pakvietė šios įstaigos rektorius, 2012 metų Nobelio premijos nominantas, rašytojas Kamalu Abdula. Panevėžietė yra jo romano „Stebukladarių slėnis“ vertėja iš rusų kalbos į lietuvių.
Panevėžietei didžiausią įspūdį padarė anaiptol ne išorinis Baku spindesys, o azerbaidžaniečių mąstysena ir gyvenimo būdas. Skirtingai nei daugelis turistų, moteris turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su vietos inteligentija, studentais, apsilankyti mokyklose.
„Baku klesti ne tik dėl to, kad turi naftos ir yra turtingas. Esmė ta, kad tie turtai racionaliai naudojami, protingi strategai žvelgia ne tik į dabartį, bet ir ateitį. Mane žavi, kad Azerbaidžanas atviras pasauliui, bet išsaugo ir savo tautinę savastį“, – sako ji.
Pedagogė juokauja patyrusi savotišką kultūrinį šoką gerąja prasme. Ji neabejoja, kad iš Azerbaidžano yra ko pasimokyti ir Panevėžio, ir šalies valdžios atstovams.
Skirtumai – jau nuo oro uosto
Tai, kad atvyko į miestą, turintį ambicijų tapti vienu iš pasaulio traukos centrų, L. Lapinskienė suprato jau pakeliui iš oro uosto į viešbutį. Važiuodama jo link panevėžietė pakelėse nematė nei šiukšlių, nei akis badančių begriūvančių statinių. Pakelės tiesiog spindėjo švara, žydėjo gėlės.
„Azerbaidžaniečiai – gudrūs. Puikiai supranta, kad vizitinė kortelė yra ne tik miesto centras, bet ir keliai jo link“, – išvadą padarė viešnia.
Nemažai Europos šalių aplankiusi L. Lapinskienė negalėjo atsižavėti Baku architektūriniais sprendimais: moderniais, aplinkos nedarkančiais daugiaaukščiais, pastatytais ne iš blokų, o iš plytų, išmoningai atnaujintais senais.
Senamiestyje istorinės reikšmės neturintys objektai nugriaunami, jų vietoje pastatomi organiškai į senąją architektūrinę aplinką įsikomponuojantys nauji statiniai. Istoriniai pastatai skrupulingai restauruojami, sutvarkoma visa gatvė su joje esančia infrastruktūra.
„Ir pašaliečiui matyti, kad viskas daroma ne tam kartui, kaip dažnai būna pas mus, o turint ateities viziją. Baku – turtingas miestas, bet jis netaško pinigų, o juos leidžia protingai“, – pasakojo mokytoja.
Mokiniai nemaigo mobiliųjų telefonų
L. Lapinskienei teko nemažai bendrauti ne tik su Slavų universiteto studentais. Lietuvė atkreipė dėmesį, kad daugelis jų rengiasi jaunatviškai, bet elegantiškai, merginos saikingai pasidažiusios. Dažnas studentas yra labai apsiskaitęs, gerai žino, ko siekia.
„Juntama Baku gyventojų meilė savo miestui, šaliai, patriotizmas. Jauni žmonės didžiuojasi savo tėvyne. Bendraudama su studentais mačiau, kaip spindi jų akis, kai kalba apie savo tautą“, – maloniai nustebinta buvo mokytoja.
L. Lapinskienei teko apsilankyti prestižinėje Baku vidurinėje mokykloje ir licėjuje.
Pedagogė nematė, kad moksleiviai per pertraukas vaikščiotų įbedę akis į mobiliuosius telefonus, rūkytų kieme, kaip mūsų mokyklose.
Mokytoja nustebino azerbaidžaniečius kolegas, kai prasitarė, kad Lietuvoje vidurinės mokyklos baigiamųjų klasių moksleiviams neprivaloma mokytis savo šalies istorijos. O jos klausimo, ar mokiniams užduodami namų darbai, apskritai nesuprato. Pasirodo, ten moksleiviams namų užduotys savaime suprantamas dalykas.
Lituanistei susidarė įspūdis, kad toje šalyje daug dėmesio skiriama jaunosios kartos lavinimui, daug investuojama į ateitį. Azerbaidžane yra per 200 universitetų, Baku jų – per 20. Mokslas daugiausia mokamas, bet, pasak L. Lapinskienės, vietos gyventojams prieinamas. Per metus studijos vidutiniškai kainuoja apie 1 500 eurų. Nemažai Azerbaidžano jaunuolių studijuoja garsiuose pasaulio universitetuose.
Pasitikrino vertimo teisingumą
L. Lapinskienė turėjo laiko pasivaikščioti ir pasivažinėti po miestą, aplankyti jo žymiausias vietas. Vaikščiodama po šacho rūmus, kitas įstabias, senovines Baku miesto vietas ji savotiškai save egzaminavo.
„Mano viduje kirbėjo klausimas, ar versdama K. Abdulos romaną „Stebukladarių slėnis“ teisingai perteikiau autoriaus piešiamus miesto vaizdus. Kai pamačiau, nusiraminau. Pasirodo, pajaučiau tą dvasią ir klaidų nepadariau“, – pasakojo ji.
L. Lapinskienei Baku gatvėse neteko matyti apgirtusių žmonių, svaigiuosius gėrimus ant suoliukų vartojančių jaunuolių. Naktį vaikščiodama garsiuoju Baku miesto bulvaru Kaspijos jūros pakrante mokytoja jautėsi visiškai saugi. Ir prisipažino supratusi, kaip turėjo būti šokiruoti jos kolegos iš Slavų universiteto, praėjusį rugsėjį viešėję Panevėžyje ir Senvagėje išvydę girtaujančius ir besikeikiančius paauglius. „Tada mačiau, kaip ištįso jų veidai, bet tik dabar supratau kodėl“, – sakė L. Lapinskienė.
Baku mokytoja matė vieną kitą elgetą, daugiausia – senučių, atvykėlių iš kitų šalių. L. Lapinskienė atkreipė dėmesį, kad jos kolegos azerbaidžaniečiai kiekvienam elgetai paaukodavo pinigų.
Vestuvių puotoje – šokančios senolės
Vykdama į Baku L. Lapinskienė turėjo kvietimą ne tik į konferenciją, bet ir į savo bičiulio Namigo Gafaravo giminaičio vestuves. Šioje šalyje laikoma didele garbe ir laime, jei tuoktuvių puotoje dalyvauja svečių iš užsienio.
Panevėžietė jaunavedžiams vežė tautodailininkės išaustą juostą su jaunavedžių vardais.
Pasak mokytojos, jaunikiui ir nuotakai juosta padarė didžiulį įspūdį, ja apsijuosę fotografavosi su svečiais, kurių puotoje buvo apie pusketvirto šimto.
Vestuvės vyko didžiulėje, prabangiai įrengtoje ir išpuoštoje menėje. Svečiai sėdėjo prie skaniais valgiais ir tauriaisiais gėrimais nukrautų stalų. Jei kurio taurė ištuštėdavo, barmenai ją bemat pripildydavo. Tačiau nė vienas svečias neapgirto tiek, kas svirduliuotų ar jam pintųsi liežuvis.
Vestuvėse visi daug šoko. Beje, ne tik jauni, bet ir garbaus amžiaus žmonės. L. Lapinskienei gražu buvo žiūrėti, kaip jaunikis, jo giminaičiai, draugai šokdino žilagalves senutes. Pasak panevėžietės, azerbaidžaniečiai labai gerbia vyresnio amžiaus žmones.
Lietuvės nevaišino kava
L. Lapinskienei teko paragauti nemažai Azerbaidžano virtuvės patiekalų, ji buvo vaišinama ir namuose gamintu maistu. Mokytoja nusprendė, kad azerbaidžaniečių valgiai sveikesni nei lietuvių – neteko ragauti riebaluose gamintų patiekalų, mišrainių su majonezu. Žinoma, ir kiaulienos, nes musulmonų tikėjimą išpažįstantys azerbaidžaniečiai jos nevartoja. Lietuvei buvo patiekta įvairiai paruoštos avienos ir nacionalinių patiekalų, tokių kaip miniatiūriniai balandėliai, kelių rūšių plovas, vietinių skanėstų.
L. Lapinskienei labai skanus pasirodė mineralinis vanduo, sultys, kompotai. Beje, per visą viešnagės šioje šalyje laiką moteriai neteko išgerti kavos – jai buvo siūloma tik arbata. Tačiau, pasak L. Lapinskienės, ten arbatos gėrimas – ištisa ceremonija: ji patiekiama specialiuose stikliniuose puodeliuose ir nesaldinta, o prie jos atskirai – įvairiausios uogienės ir cukrus – bet tik gabaliukais.
Mokytoja sako, kad lietuvių dar mažai lankomas Azerbaidžanas – tikras perlas norintiesiems pamatyti, kaip posovietinė valstybė virsta modernia pasaulio šalimi, neatsisakydama savo tautiškumo.
Inga SMALSKIENĖ
