REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Skyrybos ir nepilnos šeimos, kuriose yra tik vienas iš tėvų – jau nebe išimtis iš taisyklės, o viena iš šeimos formų. Taip pat viena iš šeimos formų – kai sutuoktiniai drauge augina vaikus iš savo ankstesnių santuokų. Kaip padaryti, kad svetimas vaikas taptų savu? Su kokiais sunkumais teks susidurti ir kaip juos spręsti?

REKLAMA
REKLAMA

Ne taip jau retai kartą santykiais nusivylę žmonės subręsta naujai šeimai, o kartu su nauju sutuoktiniu gauna ir „kraitį“ – jo arba jos vaikus.

REKLAMA

Be abejo, yra dalis vyrų, kurie net ir patys būdami tėvais nenori prisiimti atsakomybės už svetimus vaikus, taigi sąmoningai ieško atžalų dar neturinčios antrosios pusės.

Tačiau meilė, kaip žinia, akla ir dažnai išrinktaisiais tampa tie, kurie į naują šeimą ateina nebe vieni.

Pirmieji sunkumai

Iš pradžių vyras ir moteris, nuoširdžiai mylintys savo partnerį, visa širdimi tiki, kad taip pat bus lengva pamilti ir jos (jo) vaikus.

REKLAMA
REKLAMA

Jie net neįsivaizduoja, kad šis spuoguotas paauglys, jo mylimos moters (ar jos mylimo vyro) sūnus gali neįvertinti nei tauraus jausmo, kurį naujas mylimasis jaučia jo motinai (tėvui), nei paties mylimojo.

Vietoje to jis užsidega ne meile naujajam šeimos nariui, o beveik neslepiamu priešiškumu, agresija, netgi neapykanta. Taigi priversti jį pamilti naująjį „tėtį“ („mamą“) ne taip lengva, kaip pervežti daiktus iš vieno buto į kitą.

Taip jau nutinka, net jei vaikas, seniai svajojęs apie tėtį, vyrišką supratimą ir palaikymą, iš pradžių apsidžiaugia naujuoju šeimos nariu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Praeis kiek laiko, ir patėvis turės pripažinti liūdną tiesą: jo nemyli. Geriausiu atveju į jį reaguoja neutraliai, blogiausiu – demonstratyviai atstumia. Tarsi išstumtų iš jaukaus ir patikimo povandeninio laivo į laukinį vienatvės vandenyną. Posūnis nereaguoja į pastabas, nesiskaito su jo nuomone, atsikalbinėja, prašomas atsisako padėti. O vakar netgi leptelėjo: „Tu man niekas, tai nieko ir nenurodinėk!“ Padėtis beviltiška. Ką daryti?

Pirmoji labiausiai tikėtina reakcija – „pastatyti vaiką į vietą“. Vyrai, dar neišaugę iš savo berniukiškų įpročių, neretai taip ir padaro: nusileidžia iki paaugliško lygio, ima jį įžeidinėti ar netgi paleidžia į darbą rankas. Ir daro apmaudžią klaidą, kuri ilgam sugadina šeimos tarpusavio santykius, dar labiau pagilina prarają tarp patėvio ir posūnio.

REKLAMA

Pamėginkime atsiriboti nuo stereotipo, kaip turėtų elgtis idealus vaikas su patėviu ir paanalizuokime, kaip vaikas jaučiasi, kai į jo gyvenimą ateina naujas žmogus. Juk iš esmės vaikas teisus!

Mama jo neklausė, ar jis sutinka į šeimą priimti naują narį, veikiausiai tiesiog supažindino su faktu. „Dėdė Saulius nuo šiol gyvens pas mus“. Kokia džiugi naujiena! Ir kaip abejingai ar netgi baugščiai ją sutinka vaikas...

Juk jis nejaučia naujam nepažįstamajam tokių karštų jausmų, kaip jo mama. Jam dar reikia priprasti, pakeisti kai kuriuos savo įpročius, nusistovėjusią gyvenimo tvarką, atlaisvinti vietą prie stalo, ant sofos ir mamos širdyje, kuri iki šiol priklausė tik jam.

REKLAMA

Tai nelengva. Be to, tokią malonę reikia užsitarnauti. Tam neužteks tik mažų dovanėlių, draugiškų pokalbių ir nereikšmingų klausimų „Kaip sekasi?“

Į šeimą reikia „įaugti“, perimti jos įpročius, ritmą, susiderinti vieniems su kitais. Ir užkariauti. Laimėti naujųjų šeimos narių širdis, kaip dar visai neseniai buvo laimėta mylimos moters širdis.

Tai nelengva užduotis, deja, kartais netgi neįmanoma, ir kai kurios naujos šeimos išsiskiria taip ir neįveikę sudėtingo adaptacijos periodo.

O juk joms tereikėjo palaukti. Pasigilinti į suartėjimo procesą. Juk svarbiausia, ko reikia, jie jau turėjo: vyro ir moters meilę bei troškimą sukurti pilnavertę šeimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip tapti savu tarp svetimų?

Pamėginkite prisiminti keletą paprastų dalykų, kurie padės jums nepulti į kraštutinumus ir būti pasirengus netikėtumams, susijusiems su įsiliejimu į naują šeimą, kurioje jau yra vaikų.

Atminkite: svetimų vaikų nebūna. Jei jūs tikrai mylite šią moterį (vyrą), besąlygiškai priimsite ir jos (jo) vaikus. Tik su tokiu vidiniu nusiteikimu galima sukurti normalius tarpusavio santykius su naujaisiais šeimos nariais.

Be abejo, iš pradžių jus glumins, liūdins ir netgi piktins daugybė jų įpročių ir ypatumų. Širdį vis persmelks troškimas bėgti lauk iš šios „Adamsų šeimynėlės“, pataisyti ją, nevalingai lyginsite šiuos vaikus su savais, be abejo, ne „svetimųjų“ naudai.

REKLAMA

Jūs kelsite jiems reikalavimus, išplaukiančius iš stereotipinių pastebėjimų. Juk žvelgiant iš šalies geriau matosi. Tačiau dėmesio! – juk jūs jau nebe pašalinis stebėtojas, ne teisėjas ir ne vertintojas.

Jūs – kūrėjas. Ir už tai, kas vyksta jūsų šeimoje, esate atsakingas kaip tikras tėvas ar mama. Tai reikia pajusti visa širdimi.

Iš tikrųjų tai ne tokia jau didelė našta, jei visa širdimi trokštate būti su savo mylimu žmogumi. Tik tada, kai pajusite jiems giminišką prieraišumą, nerimą, baimę dėl jų, tikrą, visa širdimi juntamą atsakomybę, jūsų nesutarimų ledai ištirps savaime.

REKLAMA

Čia neužteks tik tarti: „Aš myliu šią moterį (vyrą), vadinasi, turiu mylėti ir jos (jo) vaikus“. Reikia juos mylėti iš tikrųjų. O iš pradžių – priimti juos su visomis didesnėmis ir mažesnėmis ydomis.

Nesvajokite, kad viskas pasiseks iš karto ir greitai. Net jei iš pradžių ir nepastebėsite aiškaus nedraugiškumo, tikrais šeimos nariais tapsite ne iš karto. Prireiks nelengvo adaptacijos kelio.

Kartais jis būna labai skaudus, sukelia prieštaringų jausmų, norėsis spjauti į viską ir visą atsakomybę palikti sutuoktiniui. Tegul tvarkosi pati (pats) su savo atžalomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Toks požiūris į šiuos vaikus kategoriškai draudžiamas. Juk jie sugeria kiekvieną, net ir kruopščiausiai melagingomis frazėmis ar mielomis dovanomis užmaskuotą minčių niuansą. Vaikai – kaip kamertonai, jie tarsi savo oda jaučia santykių nenuoširdumą. Tai nereiškia, kad visą laiką privalote tik meiliai šypsotis. Reaguokite spontaniškai.

Pykite, girkite, duokite pastabų (pagarbia forma, o ne įžeidinėjant), vertinkite (geriau – teigiamai, jei reikia – ką nors koreguokite, bet pasistenkite neišsakyti žeminančių, neigiamų vertinimų, nes iš jūsų lūpų jie skambės ypač nemaloniai), neslėpkite savo džiaugsmo ir liūdesio.

REKLAMA

O svarbiausia – nevaidinkite susikurto vaidmens, būkite savimi. O jei jau norite prisiimti kokį nors vaidmenį, geriausia – ne tėvo (mamos), o vyresniojo draugo.

Kaip neprarasti nesavų vaikų meilės?

Nuolat stenkitės išlaikyti gerus santykius. Visų pirma su mylimuoju. Nuoširdūs, gilūs jausmai, kuriuos jaučiate vienas kitam – geriausias pavyzdys ir patikimiausias „žaibolaidis“ jūsų vaikams.

Taip pat būtina sukurti gerus santykius ir su vaikais. Būtent – sukurti! Neapsiribokite nereikšmingais klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Ar paruošei pamokas?“, „Ko norėtum vakarienės?“

REKLAMA

Stenkitės kuo daugiau ir dažniau kalbėtis su vaiku apie viską. Būtent to jis iš jūsų laukia. Bendravimo, nuoširdaus domėjimosi, neabejingumo. Netingėkite to daryti, neatsiribokite nuo jų.

Kalbėkite! Apie tai, kas jus jaudina, apie savo darbą, orą, futbolą, savo draugus, požiūrį į gyvenimą, pasistenkite neįkyriai išklausti, kas domina jūsų vaikus, kas jiems aktualu, neskubėkite iš karto vadinti niekais ar tuščiu laiko švaistymu – juk tai jų gyvenimas.

Jei nepritapsite prie šeimos, nesuprasite jos, netapsite jos dalimi – niekada nelaimėsite šiltų santykių. Vaikams būtinas palaikymas, įvertinimas, pakoregavimas, patarimas. Tačiau jei visa tai bus pateikta iš aukšto, moralo, kritikos forma, jei vaikas pajus, kad nevertinamas jo užsiėmimas, išvaizda, gabumai, jo pasitikėjimo taip ir nepelnysite.

REKLAMA
REKLAMA

Beje, tokia grėsmė kyla ir tikriems tėvams, kurie kartais nesugeba rasti bendros kalbos su savo atžalomis.

Moteriai šiek tiek lengviau pamilti savo vyro vaikus. Juk motiniška meilė nuolat glūdi jos širdyje. Vyrams tenka to mokytis. Bert svarbiausia – norėti.

Dar vertėtų prisiminti ir tėvų meilės apraiškos psichologinę pusę. Motinos meilė nepriklauso nuo išorinių reiškinių, ji kyla iš sielos gelmių, ji tiesiog yra arba jos nėra. O štai tėvo meilei reikia įrodymų. Štai kaip apie tai rašė psichoanalitikas E. Fromas:

Motinos meilė besąlygiška, duota nuo gimimo, vaikas jos negali nei valdyti, nei užkariauti (ji arba yra, arba jos nėra).

Tėvo meilę lemia tai, kad vaikas pateisina jo lūkesčius, ji yra valdoma (ją galima pelnyti, užkariauti paties vaiko pastangomis).

Iš to išplaukia išvada, kad kraujo ryšys ir šio ryšio sąlygota meilė vyrui turi mažai įtakos. Jis myli vaiką ne už tai, kad šis yra jo kraujo giminaitis, o už tai, kaip vaike atsispindi jo, vyro susikurti idealai. Kuo daugiau vyras „investuoja“ į vaiką, kuo labiau apčiuopiami jo pastangų rezultatai – tuo artimesnis jam tampa pats vaikas.

Kaip tik todėl kiekvienas vyras gali tapti tikru tėvu jei stengsis dėl vaiko, aukos savo jėgų, laiko, moralinių pastangų, pinigų, nervų ir kitų asmeninių resursų.

REKLAMA

Pačiame vaike ir jo sėkmėse bei nesėkmėse vyras regi savo paties įtaką. Ir kuo labiau pateisinami jo lūkesčiai, tuo brangesnis jam tampa sūnus ar dukra. Čia galioja taisyklė: kuo daugiau duosi – tuo daugiau gausi.

Kad ir kaip tai bebūtų paradoksalu, svetimi vaikai, posūniai ir podukros, gali būti kur kas artimesni, nei savieji, kuriuos auklėja mama ir kurių gyvenime vyras dalyvauja mažiau.

Ir nesibaiminkite, kad jums nepavyks pamilti mylimos moters (vyro) vaikų. Nuo meilės širdis tik didėja, jos užteks visiems.

Būti tėvu ar motina – tai ne tik laimė, bet ir sunkus darbas, kuriam reikia milžiniškos kantrybės, noro ir meilės. Jei šie trys dalykai bus, jums tikrai pasiseks!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų