Apie tai literatų klubas pranešė socialiniuose tinkluose. E. Kvedarienės gyvybė užgeso kovo 22 dieną.
„Vakar vakare mūsų klubą pasiekė liūdna žinia – po sunkios ligos mirė ilgametė „Audruvės“ klubo narė EMILIJA KVEDARIENĖ. Šia liūdna žinia dalinamės su klubo bičiuliais ir visais žmonėmis, kuriems buvo brangi Emilija“, – rašoma socialiniuose tinkluose.
Gedintys kolegos skyrė jautrius žodžius
Visų gedinčių klubo narių vardu velionės bičiulė kovo 23-ąją pasidalijo jautriais žodžiais:
„Šiandien mes mintyse atsisveikiname su tavimi, miela Emilija. Liūdna žinia sukrėtė iki širdies gelmių ir priminė – visi mes šioje žemėje tik laikini praeiviai. Širdyje liko daugybė nepasakytų žodžių, neišreikštų jausmų. Kaip visada – nesuspėjome...
Ne, nerašysiu įprastinio nekrologo. Tegul tai būna pašnekesys. Pokalbis su žmogumi, kuris mums buvo labai brangus. Tegul tie nepasakyti žodžiai sklando šalia ir aplanko visų, kurie tave mylėjo, tik nesuspėjo to pasakyti, širdis. Žinau, kad tokių žmonių yra labai daug.
Nežinau, kaip jauteisi praverdama vartus į amžinybę. Ar tave kaustė baimė, nerimas, netikrumas? Nežinau net kaip tie vartai atrodo, todėl juos nutapiau taip, kaip įsivaizdavau. Juk man dar neteko stovėti prie jų, nors ten iškeliavo jau daugybė man artimų ir brangių žmonių.
Matau, kaip tu, atsikračiusi kūno kančių, stovi lengvutė prie amžinosios šviesos nutvieksto kito pasaulio vartų ir apmąstai savo gyvenimą, tokį trumpą, skaidrų, bet ir nelengvą, kuriame kraitelė padarytų svarbiausių darbų: tarnystė savo šaliai dirbant įvairius darbus, rūpinimasis savo šeima, su meile išaugintas pulkelis vaikų, du sūnūs ir dukra, kasdienis darbas šeimos ūkyje, buvimas šalia artimųjų sunkią valandą, palaikymas ir pagalba, kantri tarnystė kaimo benduomenei.
Tu mūsų atminty išliksi kaip puiki renginių organizatorė ir dalyvė, nuolat besisukanti tarsi maža bitelė įvairiose šventėse, visada pasitempusi, pasipuošusi, žvali ir linksma. Tu buvai „Audruvės“ klubo siela, dvasinis autoritetas, nes visada sugebėjai rasti gerą žodį, atjausti, palaikyti, suburti. Be tavęs aptemo mūsų namų skliautas ir teks gerokai pasistengti, kad jis vėl nušvistų.
Dalindama save kitiems, tu dažnai pamiršdavai apie savo pačios poreikius. Visada kūrei, rašei, bet niekada nesispraudei paskaityti daugiau, niekada nelindai kitiems už akių. Tavo įgimtas kuklumas greičiausiai ir nulėmė tai, kad dabar turime išleistą tik vieną tavo eilėraščių knygelę, ir tai atsitiktinai, paskubomis. O juk tiek metų praleista su „Audruve“...
Ačiū tau, mieloji, už buvimą su mumis, už kartu praleistas džiugias valandas, už kantrų darbą organizuojant renginius, išmonę, širdies gerumą, už tą šviesą, kuria mus visus apdalindavai. Deja, tik praradęs supranti tikrąją žmogaus vertę. Laimei, liko tavo kūryba. Ilsėkis ramybėje, mieloji Emilija.“
