Perekšliuose iš gyvenimo pasitraukusio šešiolikmečio motina sako turinti priežasčių baimintis, kad gali taip ir likti neatskleista, ką jos sūnus išgyveno tragedijos išvakarėse. Moteris įtaria, kad tarp jaunuolio egzekutorių galėjo būti ir policijos pareigūno atžalos.
Kaltina privedus prie savižudybės
„Mano vaikas nenusižudė, jį nužudė“, – įsitikinusi Perekšliuose iš gyvenimo pasitraukusio šešiolikmečio motina Deimantė Morkūnienė.
Panevėžio policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nepilnamečio privedimo prie savižudybės.
Tačiau D. Morkūnienė pasiryžusi ir pati aiškintis, kas atsitiko sūnui naktį į sekmadienį, kad girtas į namus sugrįžęs šešiolikmetis išsiblaivęs griebėsi virvės.
Motinos dėliojami nakties įvykiai – šiurpūs ir protu nesuvokiami. Pasak D. Morkūnienės, grupė vietinių jaunuolių, tarp kurių galėjo būti ir nepilnamečių, jos vaiką ne tik girdė alkoholiu. Nujaučianti, kad vaikinas galėjo būti dar ir seksualiai išnaudojamas, moteris baiminasi, jog tikroji tiesa, ką jos sūnui teko išgyventi tragedijos išvakarėse, gali taip ir likti neatskleista. Nė neabejojanti, kad uždaro būdo paauglys mirtį pasirinko po patirtų patyčių, jo mama dar sako turinti įtarimų, jog tarp egzekutorių galėjo būti ir policijos pareigūno atžalos.
Po nakties įvykių atsisveikino su sese
Pirmadienį į namus iš ligoninės sugrįžusi Deimantė sūnaus neberado. Artimieji pasakojo apie keistą, vaikinui nebūdingą elgesį.
Pasak Gražvydo močiutės, šeštadienio vėlyvą vakarą anūkas pasišovė išeiti pas draugus. Tarsi nujausdama nelaimę, senelė paauglio iš namų neišleido. Bet jai užmigus, jaunuolis vis tiek išėjo. Šešiolikmečio artimieji sulaukė apie 1 valandą. Gražvydas grįžo girtas.
„Mums nieko nepasakojo, tik skundėsi, kad labai bloga. Vėmė ir dejavo, kad gyvenime daugiau nebegers. Prisipažino gėręs su draugu iš tos pačios mokyklos, sakė, kad kompanijoje buvo ir kitų jaunuolių. Daugiau nieko nepasakojo, tylėjo ir kitą dieną. Jis visada toks uždaras buvo“, – pamena močiutė. Kad vaikinas turi didelių nemalonumų, artimiesiems įtarimų kilo, kai kitą dieną atėjusi bendraklasė prasitarė:
„Kaip tau su gumine lėle?“
O pirmadienį Gražvydas delsė eiti į mokyklą – vilkino, kol pavėlavo į mokyklinį autobusą. Iš namų išėjo apie pusę dešimtos, bet pamokose nepasirodė.
Kaip vėliau paaiškėjo, jaunuolis išėjo nuo šuns nusirišęs virvę. Tarp Gražvydo daiktų artimieji aptiko atsisveikinimo raštelį, skirtą ketveriais metais vyresnei, šeimą jau sukūrusiai sesei. „Sese, mes daugiau nesusitiksime. Tu buvai mieliausia. Ate“, – lapelyje brūkštelėjo paauglys.
Protu nesuvokiamos patyčios
Sunerimę namiškiai kreipėsi į policiją. Po Smilgių apylinkes Gražvydo ieškojo artimieji, vietos gyventojai, apie 20 policijos pareigūnų, trys kinologai su šunimis. Iš Kauno atvyko 50 Viešojo saugumo tarnybos padalinio karių. Dingusio paauglio veltui buvo dairomasi miške, apleistuose pastatuose.
Tik trečiadienį Gražvydo šeima sulaukė kraupios atomazgos: į apleistą fermą užklydęs vietos ūkininkas aptiko paauglio kūną kilpoje.
„Netikiu, kad sūnus pakėlė prieš save ranką. Gal kažkas taip bandė paslėpti įkalčius? Suprato, kad Gražvydas vis tiek kada nors pasipasakos, ką su juo padarė“, – D. Morkūnienei per sunku patikėti savižudybe. Be to, motiną slegia vis garsesnės kalbos, kad iš jos sūnaus buvo žiauriai pasityčiota.
Apie nužmogėjusius egzekutorius, pasak Deimantės, papasakojusi Gražvydo klasės draugė. Esą naktį į sekmadienį jis
Perekšliuose, automobilių stovėjimo aikštelėje netoli kultūros centro, susitiko su penkiais ar šešiais vietos jaunuoliais.
„Mano sūnui liepė nugerti pusę butelio alaus, į jį prišlapinę egzekutoriai vėl liepė gerti, vertė santykiauti su gumine lėle. Paskui lėlę įmetė į kūdrą ir reikalavo, kad Gražvydas irgi į ją šoktų. Iš mano vaiko buvo visaip tyčiojamasi. Girdėjau, kad filmuota medžiaga savaitgalį buvo įdėta net į internetą, bet greitai dingo“, – baisėjosi D. Morkūnienė.
Ponai išvarė
Motina įsitikinusi, kad dėl patirto košmaro šešiolikmetis bijojo pasirodyti mokykloje, jį slėgė gėda, kad nufilmuotas ar nufotografuotas patyčias gali pamatyti daugybė žmonių.
D. Morkūnienė buvo nuėjusi ir pas galimai išsityčiojusių jaunuolių tėvus, tačiau, užuot sulaukusi užuojautos, buvo išvaryta.
„Policijai pareiškimą parašiau, bet bijau, kad byla gali likti stalčiuje. Jie yra ponų vaikai, o aš – tik ubagė. Bet man nereikia pinigų. Už tokią egzekuciją maža prakeikti“, – raudojo sūnaus netekusi motina. Ji įtaria, kad iš paauglio tyčiotasi ir anksčiau, tik tą darė kiti ir ne taip žiauriai.
„Gražvydas buvo labai uždaras. Nebuvo galima jo ko nors išklausti. Į mokyklą šešis kilometrus eidavo pėsčias – vengdavo lipti į autobusą“, – pasakojo D. Morkūnienė.
Kulniuodavo pėsčias, nes mėgo laisvę
Gražvydas pas motiną Perekšliuose gyveno tik nuo šių mokslo metų pradžios. Iki tol jaunuolį augino teta Telšiuose.
Smilgių vidurinės mokyklos direktorė Asta Kačarauskienė teigė nepastebėjusi, kad šešiolikmetis mokykloje būtų buvęs prislėgtas. Anot jos, pėsčiomis į pamokas jis kulniuodavo, nes mėgo laisvę.
„Mokykloje ypatingų patyčių iš jo tikrai nebuvo. Vaikas buvo draugiškas, bet truputėlį kitoks, mėgdavo bendrauti su jaunesniais – penktokais, šeštokais. Dėl to vyresnieji pirmomis mokslo metų dienomis iš jo pasijuokdavo, bet pastaruoju metu jis mokykloje buvo laimingas“, – tikina A. Kačarauskienė.
Direktorės manymu, Gražvydas po savaitgalio į mokyklą ateiti neišdrįso ne dėl to, kad joje būtų jautęsis blogai. „Jei jam buvo pagrasinta, kad yra nufilmuota, kas įvyko, ir bus paviešinta. Suprantama, kad psichologiškai sunku išeiti į viešumą. Kiekvienam būtų sunku“, – sako A. Kačarauskienė.
Anot jos, pasklidus kalboms, kad internete yra vaizdo medžiaga, pirmadienį informatikos mokytojas jos ieškojo, tačiau nerado.
Pasak A. Kačarauskienės, Gražvydo bendraklasiai, draugai vakar negalėjo susikaupti per pamokas, su moksleiviais dirba psichologė. Įtarimai nepareikšti
D. Morkūnienės šeima dėl socialinių įgūdžių stokos įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Šeimą bent porą kartų per mėnesį aplankydavusi Smilgių seniūnijos socialinė darbuotoja Deimantė Tiknienė teigė esanti šokiruota – niekada negirdėjo, kad iš šešiolikmečio būtų tyčiotasi.
„Dabar daug visokių kalbų, bet nei mama, nei mes nieko konkretaus nežinome. Gražvydas buvo savotiško mąstymo ir būdo, bet nebuvo nei agresyvus, nei piktas“, – pasakojo D. Tiknienė.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl privedimo prie savižudybės kontroliuojančios apylinkės prokurorės Kristinos Ulienės teigimu, įtarimai dar niekam nėra pareikšti. Įrodymus renkantys pareigūnai planuoja apklausti tiesą atskleisti galinčius padėti du potencialius liudytojus nepilnamečius. _________________________________________
Tyčiotis mokosi iš suaugusiųjų
Linas Slušnys
Vaikų ir paauglių psichiatras
Yra teorija, kad spontaniška savižudybė gali įvykti per 24 valandas. Tačiau man ji kelia abejonių. Stebint nusižudžiusiųjų artimuosius paaiškėja, kad tai buvo ilgas procesas, kuriame dalyvavo kenčiantysis, jo artimieji, pažįstami. Galbūt tik nebuvo tai ryškiai išreikšta. Savižudybė – paskutinis lašas tame procese.
Tėvams pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas kalba. Deja, dauguma tėvų nemoka įvardyti faktų: ką mato, ką jaučia. Itin pastabiems reikia būti, jei išgyvenantis žmogus griebiasi alkoholio. Jis yra tikrasis depresantas, priemonė, pabloginanti nuotaiką, pagilinanti emocijas, paskatinanti mintis apie žalojimąsi, nereikalingumo jausmą.
Dažniausios priežastys, privedančios jaunuolius prie savižudybės, yra netekties jausmas, pykčiai su draugais, milžiniškas gėdos jausmas, didžiulė baimė su kuo nors susidurti. Tie jausmai daug stipresni nei bet koks fizinis skausmas. Jų neišgyvenusiems žmonėms sunku suvokti, kad emocinė būklė gali būti daug kartų sunkesnė ir skaudesnė nei bet koks fizinis veiksmas prieš save, tarkim, žalojimasis, savižudybė. Fizinis skausmas yra smulkmena, palyginti su tuo, kuris viduje.
Patyčios yra įaugusios į mūsų kraują. Vaikai tyčiotis išmoksta iš suaugusiųjų.
Dirbu su mokyklomis ir turiu pasakyti, kad net mokytojai tyčiojasi vieni iš kitų – nemoka bendrauti, išsakyti nepasitenkinimo, užuot pripažinę, kad pyksta, šaiposi iš kolegos, jį žemina. Geriau vieną kartą tikrai susipykti, bet paskui ilgai kalbėtis. Deja, mes nemokame spręsti konfliktų.
Tiems, kurie stebisi, kodėl vaikai tokie agresyvūs, visada sakau: jie ima pavyzdį iš mūsų. Mes, suaugusieji, juos to išmokėme.
Aš taip pat mokykloje esu patyręs patyčių ir gana didelių. Bet man padėjo sprendimus priimti tėvai, jie man išugdė didelį pasitikėjimą savimi. _________________________________________ Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
