Kūčių vakarienė iš Žemaitijos kilusios Aldonos Agotos šeimoje neįsivaizduojama be šio, vieno iš dvylikos kūčių patiekalų – žuvies šaltienos.
„Jeigu teisingai pasakyt, tai žovėnė kuosina. Taip sakydavo mano mama, taip sakydavo mano močiutė, kuri su mumis gyveno. Niekada nesakydavo kuošeliena ar šaltiena“, – sako žemaitė Aldona Agota.
Ir pasidalija moteris šio gardumyno receptu:
„Nupjauni uodegą ir galvą, pasidalini likusią dalį pusantro du kilogramus į dalis, ir tada verdi. Šitas vidurines dalis verdi mažiau, o ten kur galva, pelekai, reikia virti ne mažiau poros valandų.“
O prie tokių patiekalų, kaip paantrina ilakiškė Undinė, nieko taip žemaičiams nesinori, kaip naminės giros.
„Čia yra sena tradicija, savaitę prieš Kūčias gamindavo ta girą, iš juodos duonos plutelių.
Ta gira ji stovėdavo šaltai, ant laiptų, dideliam tokiam metalo ąsotyje, ir būdavo didelė atgaiva po Kūčių valgių, kadangi visi prisivalgydavo sūrių silkių, nebūdavo tada jokių spiritinių gėrimų, tai visi atsigaudavo ta gira“, – pasakoja žemaitė Undinė.
Žemaičiai turi ir savo vizitinę kortelę – vienas iš dvylikos tradicinių patiekalų – cibulynė. O štai dzūkai gali pasigirti grybų valgiais ir svarbiausias, kaip sako kūčių patiekalus tyrinėję mokslininkai – barščiai su džiovintais baravykais. Dar virtinukai su aguonomis. Aukštaičiai giriasi turintys savo skanumynus – žinomiausias, kaip sako etnologas Libertas Klimka, avižų kisielius.
Iš aukštaičių jo gamybą perėmė ir kiti regionai. Apie Vilnių, penktą etnografinį regioną, kaip sako profesorius Klimka, žmonės Kūčioms gamino Poliauką – raugintų miltų ir džiovintų baravykų sriubą. Suvalkijoje mėgstami patiekalai su pupomis ar žirniais. Tiesa, suvalkiečiai turi ir unikalią Kūčių vakarienės užbaigimo tradiciją.
„Tai pusiau obuolį pasidalija šeimininkas ir šeimininkė. Vieną pusę vienam, kitą – kitam. Tarsi Adomas ir Ieva. Ir taip užbaigdavo tą Kūčių vakarienę“, – sako etnologas Libertas Klimka.
Tradicinius tik jiems būdingus patiekalus gamina visi penki etniniai šalies regionai, etnografai yra užrašę apie šimtą Kūčių vakarienės valgių.
„Tie skirtumai natūraliai dėl gamtinių geografinių sąlygų klostėsi, o pats pagrindinis dalykas, tai žmonių materialiniai pajėgumai. Kas turėjo galimybę nusipirkti, to be abejonės stalas buvo įvairesnis“, – aiškina etnografas Jonas Mardosa.
Senovėje Kūčių vakarą ant stalo šeimininkės dėdavo tik devynis valgius. Mat devyni senovėje buvo magiškas skaičius.
„Nes devyni – tai mūsų ir dainose, ir ir folklore, ir burtuose. Visur yra toks tarsi didžiausias skaičius. Devynias upes perplaukiau, o va dešimtoji – perbridau.
Net tas įdomu, nes ateina iš mėnulio kalendoriaus stebėjimo. Mėnulis devynias paras auga, devynias būna arba pilnaty arba arti jos. Ir devynias paras dyla. Iš viso tas trunka dvidešimt septynias paras“, – pasakoja L. Klimka.
Po baudžiavos panaikinimo, kai žmonės ėmė gyventi turtingiau, daugiau visko užsiaugindavo, patiekalų skaičius išaugo iki dvylikos. Nes dvylika yra metų mėnesių. Kad kiekvienas mėnuo būtų sėkmingas, kiekvienam mėnesiui po patiekalą. Kitur net dėdavo jų trylika, nes buvo sakoma: Kristus turėjo 12 apaštalų, o tryliktas buvo pats prie paskutinės vakarienės stalo. Tiesa, kad ir kiek bus šįvakar ant stalo patiekalų, gatvėje sutikti panevėžiečiai sako – ne jie svarbiausi.
„Stalas, tai pagal tradicijas, o svarbu tai, kai visa šeima susirenka į vieną tada visi esam laimingi, ir laukiam ateinančio gimimo Kristaus.“
„Be šeimos, be artimųjų. O patiekalai, tai čia bendravimas yra svarbiausias.“
„Aš manau, kad svarbiausia mums suprasti ir suvokti, kad tai yra aeiga. Ne pramoga, ne šiaip kokia šeimos vakarienė, kad susiburia visa šeima, kur mes galime sekmadieniais sueiti, galime, bet kokią kitą dieną, bet tai yra apeiginė šeimosvakarienė“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė,
Ir ne ką mažiau pabendravus pasiburti. Senovėje to dažniausiai imdavosi netekėjusios merginos. Tad porinis ar ne porinis pastvertų kūčiukų ar riešutų skaičius rodė, poringi metai bus ar ne. Vaškinė žvakė ir iš viso buvo populiari – į vandenį lašinamas vaškas ir figūrėlės jame taip pat įkvėpdavo pafantazuoti ir laukti, gal metai išties padovanos tą vienintelį. Burdavosi ir vyresni. Tiesa, iš po staltiesės trauktas šiaudas visai nereiškė ilgo ar trumpo gyvenimo. Svarbiausia, kokia ištrauktos sausos žolės viršūnė – jeigu gausi žiedų, metai laukia sėkmingi ir dosnūs.
Daugiau detalių rasite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
