• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (32)


Henrikas Daktaras knygoje „Išlikti žmogumi“ atvirai sako, kad nuteistieji už grotų įvairiais narkotikais svaiginasi kada tiktai panorėję.

REKLAMA
REKLAMA


Ypatingas sutikimas Rasų kolonijoje


1997-ųjų birželio 7 dieną Henriką Daktarą atvežė į Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją, esančią Rasų gatvėje.

REKLAMA


Metaliniai vartai, trijų metrų aukščio betoninė tvora, viršuje apjuosta dviem arba trimis spygliuotos vielos sluoksniais. Pro kalėjimo vartus tegali įeiti įkalintųjų giminaičiai, advokatai ir tardytojai. Suprantama, ir patys suimtieji. Viduje – ilgi kelių aukštų pastatai iš pilkų plytų ir ruberoidu dengtais stogais. Pastato centrinėje dalyje – laiptinė, šonuose – keliasdešimties vietų kameros, prigrūstos vienas ant kito pritvirtintų gultų.

REKLAMA
REKLAMA


Ilgi koridoriai, nesuskaitomos užtvaros, grotos, metalinės kamerų durys, nespalvoti monitorių ekranai – per juos galima stebėti ne tik visas svarbiausias kolonijos, bet ir plika akimi nepastebimas vietas.


Už kolonijos sienų dienos beveik nesiskiria: rytinis kėlimasis, pusryčių dalijimas, apklausos, pokalbiai su advokatu, dar – pasivaikščiojimai, sportas, televizorius, laikraščiai – vienintelės pramogos. Per savo gyvenimą H. Daktaras kone pusę tokių dienų praleido.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA


Zona pasitiko mane šiltais saulės spinduliais, diena buvo tokia karšta, kad po Lukiškių rūsio kameros jaučiausi kaip Afrikoje. Atvežė Lukiškių kalėjimo „uaziku“ ir atlydėjo pats Lata su dviem ginkluotais karininkais, – sako autobiografinės knygos „Išlikt žmogumi“ autorius, – Atvežė neįprastu etapu, kai į zoną veža 10 – 20 kalinių, bet specialiu, ypatingai saugant. Pati Lukiškių „grietinėlė“ buvo atsakinga už mano pristatymą į koloniją. Vos tik „uazikas“ įriedėjo į zonos teritoriją ir sustojo prie kontrolinio praleidimo punkto, tik spėjus išlipti iš mašinos, mane pasitiko zonos viršininkas J. Kriukas ir tuometinis jo pavaduotojas Arvydas Ižička. Tai buvo du zonos viršininkai, kurių rankose buvo visų čia esančių kalinių likimai. Kaip mėgdavo sakyti seni rusų karininkai – nuo šios minutės, kai peržengei zonos liniją, mes tau būsime ir mama, ir tėvas, sesuo ir uošvė. Pasisveikinau, ir kaip priklauso kaliniui, pilnai prisistačiau. Mane išvydę zonos viršininkai man ištarė: „Žinome ir laukiame tavęs, be to ir vietą tau specialią paruošėme“.

REKLAMA


Pajusti laisvę padeda pinigai


Beveik kasdien šalies kalėjimuose demaskuojami mėginimai kaliniams perduoti mobiliuosius telefonus, alkoholį, narkotikus. Tačiau tai nesustabdo draudžiamų daiktų srauto į kolonijas. Ilgamečiai „zonų“ gyventojai teigia, kad už pinigus bet kurioje kolonijoje galima gauti beveik viską, ką įmanoma įsigyti laisvėje. Už juos galima prisigerti, kitaip svaigintis, papirkinėti pareigūnus. „Gyvenimas už grotų pagrįstas pinigais. Nuo jų labai priklauso ir tavo padėtis tarp nuteistųjų“, – teigia „zonos“ veteranai.

REKLAMA


Anot Henytės, bene didžiausia velnio rykštė Rasų kolonijoje buvo narkomanija. Tuo metu, dar 1997 metais, jų pasirinkimas buvo mažas. „Vietinėje rinkoje galėjai nusipirkti tik opijaus ekstrakto bei į blizgančius kristaliukus panašius efedrino miltelius, iš kurių narkomanai gamindavo „džefą“. Kainos buvo didelės ir ne kiekvieno narkomano kišenė išnešdavo. Vienas mililitras pagaminto opijaus ekstrakto kainavo 10 litų, o „džefo“ – tik 3 litai. Be šių, buvo ir hašišo, kurio vienas papirosas („kasiakas“) kainavo 10 litų“, – „zonoje“ platinamus kvaišalus ir jų kainas smulkiai aprašė garsus kaunietis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA


Narkomanus vadina „kosmonautais“


Anot H. Daktaro, vieni nuteistieji lobo ir sočiai gyveno iš narkomanų sąskaitos, kiti, savo valia, skurdo ir beviltiškai brido į pražūtingą svaigalų liūną. „Administracija gaudė ir sodino į karcerius smulkias žuveles, kurie vartojo narkotikus. Blaiviai mąstant, reikėjo gaudyti tuos, kurie narkotikus pristato į zoną ir juos platina, o ne vos gyvus, ligotus klipatėles. Lygiai taip pat, kaip ir laisvėje. Policija gaudo sandėliukų vagis ir skelbia, kad kovoja su nusikalstamumu. Bet joks policininkas nemato valdžios vyrų, plaunančių nešvarius pinigus“, – rašė Henytė.

REKLAMA


Sostinės Rasų kolonijoje kalėjęs kaunietis savo veikale atskleidė jos narkotikų verslo užkulisius. „Aguonų nuoviras dažniausiai į zoną atveždavo iš Vilniuje esančio čigonų taboro. Kaip ne keista, bet visi narkomanai naudojosi vienu švirkštu. Apie dezinfekciją net kalbos negalėjo būti. Apsvaigę jie atsipalaiduodavo ir imdavo vienas kitam pasakoti nebūtas istorijas. Kiti, paveikti „kaifo“, imdavo rašyti laiškus panelėms, dar kiti su pakilia nuotaika, tvarkydavo spinteles arba skalbdavosi prausykloje rūbus, kurių išsiskalbti nesubebėjo visą savaitę, nes buvo „apsikaifavę“. Vėliau visus narkomanus ėmiau vadinti kosmonautais. Dauguma savęs nelaikė narkomanais ir labai pykdavo, jei tokį pavadini narkomanu. Jų zonoje buvo apie 80 proc. Kai kurie rečiau vartodavo narkotikus arba kada turėdavo pinigų. Bet aš juos visus vadinu narkomanais – nesvarbu, rūko jis, ryja tabletes ar „įsiduria“. Buvo ir tokių, kuriuos paveikdavau taip, kad šie mesdavo narkotikus“, – prisiminė Henytė.

REKLAMA


Per ilgus kalėjime praleistus metus H. Daktaras teigė išstudijavęs narkomanų psichologiją taip, kad „prireikus kokiame mokslininkų suvažiavime skaitytų lekciją apie narkomano vidinį pasaulį ir jo psichiką“.


Bendraujant su „niuchais“, dirbau savotišką darbą, įvertindavau kiekvieno narkomano mąstyseną, analizuodavau jų charakterius ir veiksmus. Puikiai žinojau, ko ir iš kokio narkomano tikėtis. Suprantama, pasaulio apversti aukštyn kojom negalėjau, bet nesėdėjau sudėjęs rankų ir nežiūrėdavau, kaip jauni vyrai žudo save“, – savo gyvenimo metus tarp narkomanų kolonijoje prisiminė Henytė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA


Likimo ironija: praėjus keleriems metams – 2003-ųjų pavasarį už grotų patenka H. Daktaro sūnus Enrikas, paaiškėjus, jog su bičiuliais iš Lietuvos į Ameriką ne vieną mėnesį siuntė vaflinius pyragus, kur buvo paslėpti padirbti JAV doleriai bei sintetiniai narkotikai. Už tai, kam viešai žiniasklaidoje nepritarė Henytė, net kelerius metus kalinio duonos yra tekę krimsti jo vieninteliam sūnui.

REKLAMA


Viršininkui nekėlė rūpesčių


Kalėjime galioja tam tikros tvirtos moralinės kategorijos, kurių mažiau net laisvėje. Kalėjimo darbuotojai patvirtina, kad už grotų gerbiama ne tik jėga, bet ir žodžio laikymasis, tvarka, švara, kūno priežiūra.


Prisimindamas H. Daktarą, pajuokausiu: jei visi nuteistieji būtų kaip jis, tada jau tektų pakeisti profesiją. Jis nerašė skundų, nesivėlė į konfliktus ir siekė kaip įmanoma greičiau sugrįžti į laisvę“, – taip apibūdino savo garsų įnamį Rasų kolonija pramintų Vilniaus 2-ųjų pataisos namų tuometinis viršininko pavaduotojas A. Ižička.

REKLAMA


Vienintelė privilegija, kurią turėjo žymus kalinys, – apvali suma būtiniausioms reikmėms įgyti kalėjimo sąskaitoje. „Jis pinigų tikrai turėjo ir būdavo atvejų, kad cigaretes ir įvairius skanėstus noriai pirkdavo bei dovanodavo kitiems sunkiai be pinigų besivertusiems nuteistiesiems. Kalėdamas H. Daktaras primygtinai nelenkė savo pusėn kitų nuteistųjų, tačiau pabrėžtinai mėgdavęs demonstruoti griežtą tvarką – į jo kamerą patekdavo tik šlepetes mūvintys žmonės, niekam neleisdavo rūkyti. Bet čia jam jokių išskirtinių lengvatų nebuvo. Kaip ir nėra jokių kalėjimo autoritetų – visi lygūs“, – „Akistatai“ pasakojo dabartinis Lukškių kalėjimo – tardymo izoliatoriaus direktorius A. Ižička.

REKLAMA
REKLAMA


Keliolika metų didžiausiuose šalies kalėjimuose dirbęs pašnekovas prasitarė, kad garsios H. Daktaro knygos rankraštį gavęs dar tuomet, kai Kauno „daktarų“ lyderis Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose skaičiavęs paskutines nelaisvės dienas.


Savais kanalais gavau šią knygą, kai ji dar nebuvo išleista. Girdėjau kalbas, kad jis pats jos nerašė, nes išties prasto lygio rašytojas jis buvo. Kadangi mėgstu skaityti daug ir skirtingų knygų, tad nepraleidau progos perversti ir šį kūrinį. Bet jis manęs nepakerėjo. Sakyčiau, kad joje autorius pernelyg sureikšmina, koks jis buvęs šaunus ir „kietas“ ne tik laisvėje, bet ir kalėjime. Čia įvairių pasakų jis prisekė per akis. Tačiau negaliu teigti, kad joje išvien melas ir purvais drabstomasi ant teisėsaugos ar valdžios vyrų. Pasitaikė keli neišgalvoti faktai iš jo gyvenimo dienų, praleistų už grotų. Juos vėliau detaliai ir vaizdžiai perteikė šioje prisiminimų knygoje“, – kalbėjo kalėjimo viršininkas A. Ižička, nelinkęs nuteistųjų skirstyti į paprastus bei autoritetus.

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)



Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)




Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)

REKLAMA

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (11)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (12)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (13)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (14)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (15)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (16)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (17)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (18)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (19)



Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (20)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (21)



Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (22)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (23)



Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (24)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (25)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (26)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (27)



Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (28)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (29)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (30)

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (31)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų