Prie šių metų renginio temos – „Kintsugi žmonės“ išpildymo prisideda didelė profesionalų komanda.
Vieni jų – renginio organizatorė Agnė Grigaliūnienė ir dokumentinę pjesę režisuojantis Gytis Ivanauskas.
Į Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksiantį labdaros renginį susirinks iškilūs svečiai: Lietuvoje dirbantys ambasadoriai, medicinos, verslo, kultūros ir meno atstovai, remiantys labdaringą veiklą ir neabejingi moterų sveikatai.
Iniciatyvos „Sužydėjusi viltis“ pirmininkė Aušra Mikulytė sako, kad tikslas – atkreipti dėmesį į ankstyvąją krūties vėžio diagnostiką ir problematiką Lietuvoje.
„Iniciatyvos metu siekiame ne tik suteikti galimybę onkologams dirbti su diagnostikai reikalingomis naujausiomis priemonėmis, bet ir paskatinti moteris pasitikrinti sveikatą, priminti prevencinės medicinos svarbą. Labdaringa iniciatyva per 16 metų padėjo surinkti daugiau kaip 350 tūkst. eurų, už kuriuos nupirktos medicininės priemonės buvo paaukotos Lietuvos onkologinėms ligoninėms“, – sako A. Mikulytė.
Kilnaus vakaro organizatoriai šį kartą svečius pakvies stebėti dokumentinę pjesę, paremtą tikrais moterų išgyvenimais.
Renginių organizatorė A. Grigaliūnienė pasidalijo, ką jai reiškia iniciatyva „Sužydėjusi viltis“, bei atskleidė šių metų labdaros vakaro konceptą.
– Agne, su „OLIVE. Gyva komunikacija“ komanda jau trečius metus organizuojate svarbiausią metų renginį iniciatyvai „Sužydėjusi viltis“ ir kasmet renginiai įgauna vis kitokį konceptą. Gal galite atskleisti, koks jis laukia šiemet?
– Šių metų renginys – pats jautriausias, nes jo konceptas ir forma man gimė pačiu aštriausiu būdu, keliaujant per galimos pacientės kelią, kuomet medikai man pačiai įtarė krūties vėžį.
Ačiū Dievui, šiandien esu sveika, bet laukiant biopsijos rezultatų gyvenimas atsivėrė kitomis spalvomis ir atsiskleidė visu grožiu. Supratau, kas svarbu, brangu ir kaip viskas trapu.
Vaikštant Nacionalinio vėžio instituto koridoriais ir matant moterų užgesusias akis, patyriau didelę baimę, kurios negalėčiau sulyginti su jokia kita. Todėl darbas su iniciatyva „Sužydėjusi viltis“ įgavo dar gilesnę prasmę – padėti, kalbėti apie šią problematiką kuo esmingiau, įtaigiau, tarsi dar kartą patvirtinant žodį „viltis“ iniciatyvos pavadinime.
– Šių metų renginį pavadinote „Kintsugi žmonės“. Ką jis reiškia?
– Kuomet kuriame renginių koncepcijas, dažnai galvojame simboliais. Prisiminiau „Kintsugi“ japonų meną, kuris sudužusius daiktus sutaiso, klijuodamas aukso spalvos gijomis.
Asmeninės patirties dėka supratau, kad moterys, einančios krūties vėžio keliu, dažnai „dūžta“ ir susirenka save iš naujo. Daugelis tų moterų šiose patirtyse ne vienos – kartu su jomis keliauja ir šeima, artimieji, medikai, vaikai.
Kelionės yra ne tobulos, todėl visi tose kelionėse turi ką pasakyti. Taip gimė mintis užrašyti tikras, tikrų žmonių istorijas ir perteikti jas aktorių lūpomis. Juk nėra nieko svarbiau nei tikro žmogaus tikra patirtis.
Viename pjesės tekste dukra prašo sergančios mamos kepti pyragą, verkiau skaitydama ir įsivaizduodama mamos vidinę būseną ir vaiko balsą…
Esu daugiau nei dėkinga visiems kalbėjusiems ir atsivėrusiems. Procesas nebuvo paprastas. Todėl esu dėkinga ir istorijas užrašiusiai Agnei Pačekajai. Apskritai visi mes, prisidėję prie šio renginio savo darbu, istorija, parama tampame „Kintsugi žmonėmis“, tais, kurie sutaiso save ir kitą iš naujo.
– Dokumentinę pjesę režisuoti pakvietėte Gytį Ivanauską. Kodėl?
– Todėl, kad Gytis – man vienas jautriausių ir artimiausių sielai draugų. Reikėjo žmogaus, su kuriuo galiu atvirai kalbėtis, būti ir verkti kartu. Reikėjo žmogaus, su kuriuo nejaučiu jokių sienų, gėdų ar nebegėdų.
Gytis – vienas talentingiausių mūsų kartos teatro žmonių. Jo darbai ir vaidmenys turi kažką neapsakomai tikro. Mums visiems pasisekė, kad Gytis ėmėsi šio projekto režisūros. Jo idėjos itin tikslios ir jautrios.
– Gal galite papasakoti kas prisidės prie jos išpildymo?
– Surinkome nuostabias Lietuvos aktores: Nelę Savičenko, Tomą Vaškevičiūtę, Gintarę Latvėnaitę. Prie projekto savo šokiu prisidės Goda Laurinavičiūtė, skambės „FutureCello“ muzika, Giedrės Kilčiauskienės balsas, Leon Somov.
Renginyje savo energija dalinsis Rolandas Mackevičius, meno instaliaciją kurs Mantas Petruškevičius, švies Arvydo Buinausko komanda, Gyčio Šapranausko komanda, fotografas Gustas Scinskas kartu su „Video projektais“ kuria renginio vizualą – fiksuoja „Kintsugi“ meno procesą, fotografuoja mūsų nuostabiąsias herojes, akimis ir rankomis prisideda Aurimas Juodiškis, Algirdas Drėma, Monika Čereškaitė.
Jaudulys apima galvojant, kad daugiau nei metus nešiota mintis ir idėja Gyčio, aktorių ir visos komandos dėka virsta kūnu.
Esu nepaprastai dėkinga ir visai mūsų agentūrai. Gera žiūrėti į komandą, kurios nereikia įtikinėti dirbti labdaringai ir neskaičiuoti savo valandų, žinių ir energijos. Degam visi gerąja to žodžio prasme.
Dokumentinės pjesės, paremtos tikrais moterų išgyvenimais, režisierius G. Ivanauskas pasidalijo, kokius jausmus ir išgyvenimus jam kėlė kūrybinis procesas.
– Gyti, iš kur sėmėtės įkvėpimo režisuoti šią dokumentinę pjesę?
– Laikinumas yra amžina tema, kuri mane visada jaudina. Jautrūs, skaudūs ir ne visada malonūs dalykai labai liūdina ir tuo pačiu labai inspiruoja kūrybai ir man, kaip kūrėjui, norisi išnešti į sceną šią skaudžią temą, kuri gal ne visiems pažįstama.
Norisi palaikyti, padėti eiti kartu, nes tai, kaip mes rūpinamės ar nesirūpiname vienas kitu šiame gyvenime, parodo tai, kaip mes rodomo dėmesį visam gyvybės voratinkliui Žemėje. Drąsa kalbėti garsiai ir atlapa širdimi.
– Kokius jausmus, išgyvenimus ir iššūkius jums kėlė visas procesas?
– Džiaugiuosi, kad mano komandoje yra žmonės lygiai taip pat jautriai gebantys pajausti kitų dramą. Didžiausias iššūkis man yra perteikti visą šitą temą subtiliai, be patoso, su didžiule meile ir palaikymu žmonėms. Skaitydamas visas istorijas verkiau.
Citata iš mano užrašų: „Ir aš visada parnešiu tave į tavo lovą, tu įsmigsi į minkštą čiužinį, o aš visą likusį gyvenimą galvosiu, kaip tavo kūnas, kaip tavo balsas, kaip tavo siela“.
– Kokia yra pagrindinė šios pjesės mintis ir ką siekiate parodyti?
– Akistata su skaudžiomis ir sudėtingomis temomis. Nereikia bijoti. Kova už būvį, už gyvybę, už gyvenimą. Meilė ir atkaklumas, kurie veda į iššūkių nugalėjimą. Nežinia ir nerimas mus dažnai provokuoja pasiduoti, bet linkiu surasti kuo daugiau stiprybės savyje peržengiant likimo mums duotus išbandymus ar barjerus.
– Pjesės pavadinimas – „Kintsugi žmonės“. Kaip jį iššifruotumėte jūs?
– „Kintsugi“ man asocijuojasi su tuo, kas trapu, kas dūžta, kas kartais neišvengiama, bet ką visuomet galima suklijuoti ir dužusius šipulius paversti menu. Menu, kuris kalba apie gyvybę.
