Interviu, bendraudamas su „Go3“ televizijos atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, serialo „Vienas Aras” scenarijaus autorius ir režisierius Jonas Procesas Navickas pasidalino, kaip pavyko ambicingą idėją paversti kūnu, žiūrovams parodant ir istorinius bei politinius įvykius formavusius mūsų valstybę ir teisėsaugą, gaujų įsigalėjimą, „Vilniaus brigados“ iškilimą ir žlugimą, žurnalisto Vito Lingio nužudymą ir pateikti patvirtinimą dėl mirties bausmės įvykdymo Borisui Dekanidzei, iki detalių išanalizuoti išskirtinę įkaitų išlaisvinimo operaciją bei ieškoti atsakymų į kitus intriguojančius klausimus:
Dokumentikos žanras yra gana specifinis. Kokie karjeros vingiai privedė iki to?
Savo karjerą pradėjau kaip interneto personažų kūrėjas, tada tapau žurnalistu, scenaristu, galiausiai, kino, teatro ir TV projektų rašymas privedė prie darbo „Klajumo kanale“ ir dokumentikos apie lietuvišką futbolą ir tai, kas žmogiško sukasi aplink jį, pavadinimu „Atidaviau širdį Lietuvos futbolui“, kūrimo. Po šio serialo tęsiau istorinės dokumentikos kūrybą, bet nenorėjau apsiriboti vien tuo. Taip gimė šešių epizodų filmas „Vienas Aras“.
Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ visada buvo gaubiamas paslapčių. Kaip pavyko įveikti šią uždangą?
Paslaptingais juos verčia būti jų funkcijos, kurios laikui bėgant keitėsi. Nuo 2004m. nebeliko liudytojų apsaugos, didžiosios dalies organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir sulaikymų. Dabar dauguma iškvietimo pasirodo esantys melagingi, o įkaitų situacijų Lietuvoje apskritai buvo vienetai. Stebint žinias mane visada stebino ir žavėjo vienas vyras, dirbantis be kaukės – Viktoras Grabauskas (aut. past. rinktinės „Aras“ vadas).
Prireikė 5 ar 6 susitikimų, kad jis pradėtų prasitikėti, o vėliau, net šypsotis. Būtent po šio „lūžio“ jis įsileido mus į „Viktoro Grabausko Arą“ – atvirai pasidalino ką išgyvena, kai tenka likviduoti taikinį ar suimti būrį išdavusį arietį, papasakojo, kas jo įsivaizdavimu nutiks su „Aru“, kai jis pats pasitrauks į užtarnautą poilsį. Man šis darbas yra ir jo išlydėtuvės („Arui“ Viktoras Grabauskas vadovavo nuo 2001m.)
Jums ir kilo idėja sukurti serialą apie vieną paslaptingiausių organizacijų mūsų valstybėje?
Idėja kilo gabiam prodiuseriui ir apsukriam verslininkui Arnui Vosyliui. Vystant idėją į analizuojamų temų sąrašą įtraukėme ne tik informaciją apie pačią rinktinę, bet parodome tiek „Aro“ vaidmenį istorinėse Valstybės situacijose, ir VRM, kurios dalis visada ir buvo „Aras“ veikimą tų situacijų metu. Nors „Aro“ pagrindinės užduotys šiuo metu yra antiteroristinės bei įkaitų vadavimo operacijos, taip buvo ne visada. Seriale žiūrovams parodome kur kas platesnį vaizdą.
Kaip prasidėjo pati pradžia serialo kūrybos?
Mes turėjome pirmą susitikimą pas Viktorą (Grabauską) „Aro“ bazėje. Sėdėjome trise ir gėrėme kavą. Vadovas papasakojo apie pavykusias operacijas, tarptautines pratybas, tai, kad „Aras“ yra labai svarbios tokius dalinius vienijančios europinės organizacijos „Atlas“ narys.
Aš pradėjau klausti apie nemalonius įvykius – 90-ųjų korupciją, ne taip kaip planuota pasibaigusius reidus arba pvz. Nepriklausomybės pradžios Klaipėdos situaciją, kuri baigėsi padalinio vado teismu. Kai pamačiau, kad Viktoras nebijo apie tai kalbėti, priešingai, mato tai kaip visiškai normalų Lietuvos istorijos etapą, supratau, kad serialas įvyks.
Kas pačiam, kaip režisieriui buvo sudėtingiausia?
Sudėtingiausia buvo įvairius žmones, kurie jaučia nuoskaudas neakivaizdžiai susodinti prie stalo ir pamėginti atsakyti tam tikrus klausimus, kurie buvo neatsakyti nuo pat 90-ųjų. Atrodo, kad tai pavyko. Manau, kad tai - labai svarbus mūsų komandos laimėjimas.
Žinoma, kai kurie pašnekovai melavo, kai kurie gudriai išsisukinėjo, bet buvo ir labai gražių atvirumo momentų, kurias išvys ir žiūrovai. Asmeniškai didžiausias iššūkis buvo kaskart įrodyti, kad esu vertas su šitais žmonėmis kalbėtis. Beveik kiekvienas pašnekovas pirminio arba pirmojo prieš kameras pokalbio metu tai tikrino, o galiausiai man tai virto labai smagiu išbandymu (šypsosi).
Kas buvo pats reikliausias?
Pats reikliausias, be abejo, buvo prof. Vytautas Landsbergis. Jis vis perklausdavo ar skaičiau „tą“ knygą skaičiau, ar žinau „tą“ straipsnį. Deja, dažniausiai atsakiau, kad ne. Bet gali būti, kad tai ir leido pratęsti pokalbį ir pamatyti jį kitokį, nei kad esame įpratę matyti.
Kalbinote išskirtines asmenybes. Ar nekilo tam tikrose situacijose vidinių prieštaravimų?
Tikrai buvo. Pirmose serijose rodome sovietinį KGB generolą Marijoną Misiukonį, kuris Nepriklausomybės aušroje buvo dar ir VRM ministras, o 90-ųjų pabaigoje buvo teisiamas už dalyvavimą genocide sunaikinant paskutinį Lietuvos partizaną. Buvo labai sunku paslėpti išankstinį nusistatymą, kas tai apskritai yra KGB generolas ir kalbėti su juo ne su kaip teistu, o kaip su vėliau išteisintu žmogumi (galiausiai byla buvo nutraukta neįrodžius M. Misiukonio kaltės), kuris kritiniu momentu padarė esminių teisingų mūsų šaliai sprendimų.
Sunku buvo slėpti ir simpatijas, pavyzdžiui, legendiniam Aleksandrui Abišalai. Bet nepavykusiai nuslėptos simpatijos problemų sukelia mažiau.
Galbūt kūrybos procese naudojote kažkokius būdus, kad išspręstumėte tokias keblias situacijas?
Kelis kartus panaudojau vieno pašnekovo man išsakytą arba rastą istoriniuose šaltiniuose kritiką kitam. Tokia savotiška neakivaizdi akistata gavosi. Jaučiau, kad daug kam patiko klausytis žmogaus, gimusio aptariamų įvykių metų teorijų apie tų įvykių priežastis ir paaiškinti, kodėl esu teisus arba ne.
Sunku patikėti, kad visi, kuriuos kvietėte iškart sutiko bendrauti.
Tikrai ne (juokiasi). Padariau esminių klaidų, kai nežinodamas užkulisių bandžiau kviesti tam tikrus žmones ir paminėjau kitų žmonių pavardes kaip įrodymą, kad renkasi rimta publika ir taip „netekau“ pašnekovų. Gavau rimtų pamokų ateičiai, jog kartais žmonės, „gyvenantys tame pačiame name“ gali kaip reikiant nemėgti vienas kito...
Kaip sprendėte viešumą?
Prieš kiekvieną interviu aš pasakydavau tarsi maldą – aš jus kalbinsiu ir provokuosiu, nes man reikia jūsų emocijų ir tikro mąstymo apie vieną ar kitą situaciją, bet jūs turite teisę į bet kurį klausimą neatsakyti, jūs turite teisę apskritai nekalbėti. Manau, kad tai padėjo sukurti abipusį pasitikėjimą. Buvo keli kartai, kai žmogus paaiškindavo situaciją, kad suprastume geriau mes kūrybinė komanda, bet prašė tų paaiškinimų į serijas nedėti. Taip ir padarėm, nors buvo labai gaila puikios medžiagos.
Ar gali žiūrovai tikėtis didelių paslapčių atskleidimo seriale?
Nenoriu atskleisti visko ir būtini „spoilintoju“ (juokiasi), bet vieną pavyzdį pateiksiu. Visi esate girdėję gandų apie „Vilniaus brigados“ vadeivos Boriso Dekanidzės mirties nuosprendžio įvykdymą arba neįvykdymą. Pašnekovai, dalyvavę tų įvykių epicentre atskleidžia žinomus gandus, įvardija net sumas už lavono sukeitimą ir pan., bet vienas iš pašnekovų tiesiai į kameras pasisako ir sudėlioja visus taškus ant i ir amžiams uždaro šitą temą.
Netikėtas posūkis, o kaip apie „Aro“ vidų, o tiksliau korupcijos ir kitas neigiamas apraiškas?
Šeštoje serijoje parodome ir Klaipėdos atvejį. Policijos sporto klubas „Aras“, kuris vėliau pervadinamas į futbolo klubą „Atlantas“ buvo finansuojamas iš veiklos „Arą“ naudojant kaip privačią saugos tarnybą! Man šios serijos aukščiausias taškas nutinka tuomet, kai buvęs Klaipėdos padalinio vadas Vacys Lekevičius tik po 28 metų suvokia tikrąsias priežastis kodėl buvo pasodintas 95-ais. Visuose ankstesniuose interviu dėl pasodinimo jis kaltindavo „žulikus“.
Kokias „Aro“ operacijas pamatys žiūrovai?
Galiu prasitarti, kad penktoje serijoje kalbame apie įkaitų dramą Panevėžyje. Pavyko pakalbinti Vytautą Grigaravičių, kuris tuo metu buvo policijos gen. komisaras, visos operacijos vyr. derybininką Robertą Balčiūną, žmogų, kuris buvo pagrobtas ir, žinoma, „Aro“ vadovą Viktorą Grabauską, kuris buvo ir tos konkrečios įkaitų vadavimo operacijos vadas.
Manau, kad įvykį pavyko atskleisti keliais kampais: derybininkas papasakoja apie savo derybų tikslus ir naudotas metodikas, vadas pasakoja, kaip valdoma tokia operacija ir su kokiais iššūkiais susidūrė jos metu, o tuo metu buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras prisimena, kaip buvo priimtas sprendimas šturmuoti.
Žinau, kad dalyvavote bei filmavote ir visą atrankos procesą į „Arą“. Papasakokite plačiau?
90-ųjų pabaigoje atranka į šturmo būrį vykdavo paprasčiau – užtekdavo būti dideliu ir atrodyti grėsmingai. Tačiau vėliau atrankos buvo performuotos pagal amerikietišką „Delta Force“ pavyzdį ir būtent tai pamatys žiūrovai ketvirtoje serijoje. Pasirinkome tris kandidatus, kuriuos sekėme įvairiuose atrankos etapuose. Ar pataikėme, pamatysit tik per „Go3“ televiziją.
Serialas tarsi sudarytas iš dviejų dalių. Pirmosios trys serijos išties skiriasi nuo likusių trijų. Kodėl taip nutiko?
Taip ir yra. Pirmosios trys serijos yra apie istoriją, politiką, VRM ir rinktinę „Aras“ kaip sudėtinę jos dalį, o likusios trys apie patį „Arą“ atranką, istorijas bei operacijas. Galėčiau pirmąsias dalis pavadinti istorine dokumentika, o likusios būtų reportažinė dokumentika. Toks buvo kūrybinis sumanymas ir ambicingas uždavinys.
Ar seriale palietėte ir opias teisėsaugos problemas, pvz. finansų?
Seriale iškeliama problema, kai tenka už 900 eurų atlyginimą reikia į „Arą“ pritraukti pareigūnus, kurie yra elitiniai ir fiziniu, ir psichologiniu pasirengimu. Kalbame apie tai ir iš istorinės perspektyvos, nes kai 90-ųjų pradžioje kūrėsi saugos tarnybos, kurioms vadovavo bei dirbo buvę pareigūnai, vyko didelis gabių žmonių nutekėjimas į privatų sektorių.
Nuo to kentėjo įvairios VRM struktūros dalys. Paliečiame ir antrų, ar net trečių darbų temą anksčiau ir dabartiniais laikais. Atrodo, kad praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, bet VRM problemos išliko labai panašios.
Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ įvaizdis glaudžiai susijęs su vado Viktoro Grabausko asmenybe. Kaip jūs vertinate tai?
Manau, kad Viktoras didžioji labai sėkmingo „Aro“ prekės ženklo dalis. Tuo pačiu jis yra žmogus, kuris kūrė ir formavo visą ariečių subkultūrą. Man atrodo, kad tai – neįmanomai stipri asmenybė, sakyčiau, net valstybiškai veikiančio žmogaus pavyzdys. Norėčiau užaugęs būti tokiu, kaip Viktoras Grabauskas.
Manau, kad visi turėtų norėti. Bet dabar Viktoras atsisveikina ir kyla natūralus klausimas, kas toliau vyks su „Aru“ ir kaip esama komanda priims naują vadą...
Šešių dalių dokumentinis serialas „Vienas Aras“ – tik per „Go3“ televiziją.
