Kalbėdama apie šeimos tradicijas, Irūna Puzaraitė-Čepononienė prisimena savo giminės senąją kartą:
„Mūsų svarbiausia tradicija yra Kūčių vakarienė. Kadangi galiu pasidžiaugti, kad dar turiu sveikus ir gyvus senelius, vakarienę valgome pas juos. Apkalėdojame visą giminę, aplankome visus.
Per Kūčias seneliai po stalu padeda šieno ir kiekvienas mes traukiame šiaudą, žiūrime, koks sėkmingas mūsų gyvenimas bus. Kuo ilgesnis šiaudas, tuo ir metai turi būti geresni. Kiekvieną Kūčių vakarienę pradedame iš senelio lauždami duonos gabalėlį ir obuolį.“
Svarbios dovanos
Kalėdos turbūt dažnam asocijuojasi ir su dovanomis po eglute – visgi pašnekovė neslepia, kad dažnai ši tradicija jos šeimoje supaprastinama, jai neskiriama daug dėmesio.
„Turiu ir naujesnių tradicijų, kurias noriu įvesti į savo šeimą. Kasmet sakome, kad nieko vienas kitam nedovanosime, kad pro dovanas praeisime. Visgi dažniausiai vienas kitam tik vokelius dovanojame.
Stengiuosi visiems priminti, kad Kalėdos ir gimtadieniai yra šventės, kuomet vienas kitam turime kažką padovanoti. Dėl vokelių nebūna nei šventės, nei šventinės nuotaikos. Labai noriu sugrąžinti, kad nors simboliškai kažką padovanotumėme žmogui ir apie jį pagalvotume“, – tikina ji.
Moteris išduoda, jog jos šeima rado originalų būdą, kaip dovanoms artimiesiems išleisti mažiau: „Jau kelinti metai esame susitarę, kad trauksime vienas kitas lapukus ir taip galvosime tam tikram žmogui dovaną. Tai tarsi tokia atrakcija.
Dovana dažniausiai būna universali, simboliška, nebrangi. Mūsų šeima labai didelė, anūkų pas senelius labai daug. Norisi visus pradžiuginti. Išradinėti dviračio nesinori, bet išlaikyti senąsias tradicijas yra labai svarbu.“
Moteris tikina, kad dovanos jai yra itin svarbios: „Visgi ir vėl viskas pasiliko paskutinei minutei. Nors pradėjome ruoštis iš anksti, vis nepadarėme kažko iki galo. vis kažko trūksta. Jei nusprendi niekam nieko nedovanoti, tai ir vaikštai per Kalėdas kaip per eilinę dieną.
Manau, kad dovanų rinkimas yra malonumas... Aš esu iš tų žmonių, kuriems dovanų visai nereikia, man patinka tik išrinkti kitiems kažką smagaus. Kai žmogus džiaugiasi, man tai šventė.“
Patyrė fiasko
Visgi kartais per lėkimą neužtenka laiko nei sau, nei tinkamam pasiruošimui šventėms. Irūna neslepia, kad vienais metais užsisakius Kūčių vakarienę teko nusivilti.
„Maistas atkeliavo labai vėlai ir galiu pasakyti, kad buvo tikras fiasko, – juokiasi moteris. – Sakėme, kad daugiau niekada neužsisakinėsime tokia proga, o patys geriau gaminsime, – sakė moteris. – Iš tiesų patiekalų gaminimas kiekvienoje šeimoje yra labai smagus – kažkas atsakingas už žuvį, kažkas už mišraines.
Grįžtame prie tos tradicijos, kad viską Kūčių vakarienei gamintume savo rankomis. Namuose pagamintas patiekalas yra daug reikšmingesnis ir skanenis, kad ir kaip bebūtų. Šventės yra tam, kad joms skirtume laiko ir viską patys pasidarytume.“
Įsisukusi į darbų sūkurį, atlikėja tikina turinti visiems linkėjimą, kurį galėtų pritaikyti ir sau pačiai.
„Man šventės yra apie laiką su šeima. Kartais net sąžinė graužia, kad per darbus nespėju senelių aplankyti. Svarbiausia laiką leisti su šeima, be telefonų, nežiūrint į darbo grafikus.
Mano palinkėjimas žmonėms ateinančių metų proga būtų išmokti tiek neskubėti, kiek įmanoma žiūrėti į dalykus paprasčiau. Dabar esame tokie maksimalistai, tiek norime visko turėti ir visko daug pasidaryti. Lėkimas varo iš proto... Todėl būname pikti ir tos šventės būna visai nešventiškos. Norėčiau, kad šventes pasitiktume su kuo platesne šypsena“, – linki moteris.
