Poltavos srityje, apleistame kieme, kelios dešimtys vaikų semiasi karo medicinos paslapčių. Su jaunaisiais kariais savo patirtimi dalijasi patyręs paramedikas. Jis aiškina vaikams, kaip gelbėti sužeistą karį mūšio lauke:
„Galima tiesiog jį susukti taip, kad jis būtų storas. Ir įkišate jį į žaizdą. Ir ieškai, kad ten pulsuotų arterija. Arterija yra tarsi guminis vamzdelis, ją iškart pajusite.“
Ir tuoj – pokštelėjimas. Vaikai pakelia ir nukreipia kulkosvaidžių buožes ten, iš kur pasigirsta garsas. Kiekvienas stengiasi išlaikyti savo poziciją, bet be sužeidimų neapsieinama: „Jos koja sužeista. Sužeista ranka. Granatsvaidininkai ir kulkosvaidininkai, denkite.“
Sužeistieji evakuojami iš mūšio lauko, kiti kovotojai juos dengia. Tačiau įtampa auga: „Jus apšaudo kulkosvaidžiai, negalite išlaikyti savo sektoriaus, turite trauktis, trauktis!“
Kovotojai atsitraukia ir užima pozicijas netoliese esančiuose apkasuose. Jie buvo iškasti dar rusofašistų pradėto karo pradžioje. Pasislėpti spėja ne visi, sužeistųjų – daugėja.
Visa tai primena vaikiškus „karo žaidimus“, skirtumas tik tas, kad improvizuotiems „mūšiams“ vadovauja aktyvus Ukrainos kariuomenės karys, trumpam atvykęs čia reabilituotis po sužeidimo.
„Kad jie suprastų, kas yra frontas, kur jis yra, kokia yra sąlyčio linija, kur šaudyti, kaip šaudyti, kaip pakeisti poziciją, kaip pakeisti dėtuvę, kaip ją įkrauti ir panašiai“, – kalba Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys.
Taktiniai mokymai yra sporto ir patriotinio ugdymo komplekso dalis. Su vaikais užsiima Poltavos srities jaunimo klubo „Feniksas“ instruktoriai.
„Mokome vaikus ne tik karinių paslapčių. Mokome juos istorijos, mūsų valstybės Ukrainos istorijos. Mokome juos medicinos ir, žinoma, kaip išgyventi ekstremaliose situacijose, kaip orientuotis vietovėje“, – kalba karinio patriotinio klubo „Feniksas“ vadovas Vladimiras Zatula.
Pavyzdžiui, vaikai mokosi išgyventi itin atšiauriomis sąlygomis, kurias ne kiekvienas suaugęs gali ištverti. Pusšimtis jų išsiruošia į mišką tam tikru maršrutu be maisto ir vandens. Viską jie turėjo ten susirasti patys.
„Mano būryje vaikinai mums parūpindavo sliekų ir mes turėdavome juos valgyti, nes tuo metu tai buvo mūsų maistas. Kitame dalinyje – jie rado šliužą ir beveik visi paragavo, kas yra šliužas. Aš ragavau du sliekus. – Ir koks jausmas buvo? – Tiesą sakant, buvo taip... taip neutralu“, – pasakoja mokinė Svetlana.
Svetlana yra klubo absolventė, dabar jai 17 metų ir tai yra paskutinė jos pamoka šiame klube. Per tuos kelerius metus, kuriuos čia praleido, ji ėjo būrio vadės pareigas ir dabar duoda nurodymus berniukams. Nepaisant to, kad tėvai vis dar nepalaiko jos entuziazmo dėl kariuomenės, Svetlana jau pasirinko koledžą, kuriame studijuos karo mediciną.
„Esu pasirengusi atiduoti gyvybę už savo šalį. Jau seniai apie tai galvojau. Kai baigsiu koledžą, lankysiu kovinių medikų kursus, kad galėčiau būti dalinio paramedike“, – kalba Svetlana.
Visi į mokymus atvykę vaikai planuoja savo gyvenimą susieti su kariuomene.
„Tai įdomu, esu čia, kad išbandyčiau savo ištvermę. Jei nenorėčiau įsitraukti į karinį gyvenimą, manęs čia dabar nebūtų“, – sako mokinys Gleb.
Daugelį žmonių šiam žingsniui pastūmėja karas. Tarp tokių ir Vladislavas. Buvęs jaunuoju teatro aktoriumi, jis nusprendė tapti Ukrainos gynėju. Tokį sprendimą priėmė po to, kai tėvas išvyko į frontą. Baigęs mokyklą jis nori išmokti dirbti oro žvalgyboje ir, kaip ir jo tėvas, įgyti artileristo profesiją.
„Jis nėra nusiteikęs „prieš“, bet ir nėra labai „už“. Dėl pavojaus ir dėl to, kad esu vienintelis sūnus šeimoje. Jo svajonė – kad Ukraina būtų laisva ir nepriklausoma“, – kalba Vladislavas.
Pasak vadovų, klubas veikia jau daugiau nei 10 metų. Per tą laiką daugybė absolventų sugebėjo pasiekti savo tikslą.
„Būdamas 14 metų jau atlikau pirmąjį šuolį parašiutu su vaikais iš 800 metrų aukščio. Turiu 4 sūnus. Mano vyriausiasis sūnus taip pat išėjo iš čia, o 3 mano sūnūs dabar čia mokosi. Vyriausiasis sūnus dabar yra leitenantas, jis kariauja. Šiuo metu 99 procentų mūsų absolventų kovoja. Deja, yra ir žuvusių mūsų absolventų. Tai yra karas“, – kalba Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys.
Dėl karo parašiutizmas sustojo, bet ekstremalūs išbandymai niekur nedingo. Šiandien paskutinis etapas – tai ėjimas pro dūmų sieną į kautynes. Vienas jauniausių mokinių, kuriam buvo leista patirti aitrių dūmų išbandymus, yra vienuolikmetis Maksimas. Jis sako pirmą kartą gyvenime turintis tokią patirtį.
„Labai sunku eiti per dūmus. Eini ir nežinai, kur eini. Pradedi dūsti, nes nieko nematai. Visa laimė, kad radome išeitį“, – sako Maksimas.
O Kostiai šių pratybų dar reikia palaukti. Jam tik 9 metai. Paklaustas apie įsimintiniausią pastarojo meto įvykį, berniukas pateikia netikėtą atsakymą.
„Mes matėme raketą. Labai išsigandome. – Tiesiog praskrido pro šalį? – Ne praskrido, o sprogo! Bum! Daugybė žuvusių didvyrių, tokių kaip Da Vinčis, Mudžahidas. O štai svajonės, jeigu atvirai, neturiu jokios. Nes visos svajonės jau išdalytos. Taigi neturiu jokių svajonių, tik tarnauti tėvynei“, – kalba Konstantinas.
Vaikai ten mokomi išgyventi ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir per žvarbų šaltį ar lietų. Paradoksalu, kaip sako instruktoriai, bet mokydamiesi kariauti vaikai prasiblaško, ir kiek nukreipia dėmesį nuo tikrovės – karo Ukrainoje. Jie neskaito naujienų apie apšaudymus ar naujus žuvusiųjų skaičius, pamiršta apie oro pavojaus signalus.
