• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvių namų stebuklai: kalba per dvejus metus, jokių patyčių ir neeilinė motyvacija

Nuotraukų galerijoje – fotoreportažas iš mokyklos ir bendrabučio

Į Naujininkų mikrorajone įsikūrusius Vilniaus lietuvių namus rugsėjo 1-ąją šiemet susirinko 320 mokinių iš 30-ies pasaulio šalių. Tokia internacionalinė mokykla Lietuvoje – vienintelė ir nors didžioji dalis jos mokinių turi tik mažą dalį lietuviško kraujo, čia juntamas tautiškumas – stiprus ir nuoširdus.

Į Naujininkų mikrorajone įsikūrusius Vilniaus lietuvių namus rugsėjo 1-ąją šiemet susirinko 320 mokinių iš 30-ies pasaulio šalių. Tokia internacionalinė mokykla Lietuvoje – vienintelė ir nors didžioji dalis jos mokinių turi tik mažą dalį lietuviško kraujo, čia juntamas tautiškumas – stiprus ir nuoširdus.

REKLAMA

„Į šią mokyklą priimam visus, kurių gyslomis dar teka lietuviškas kraujas. Kartais jo būna labai mažai, bet kažkur toli toli vis tiek yra“, - pakiliai nusiteikęs po rugsėjo 1-osios šventės kalbėjo direktorius Gintautas Rudzinskas, mokyklai vadovaujantis penkerius metus. Jis balsas.lt skaitytojams papasakojo apie mokyklos gyvenimą ir išskirtinę jos bendruomenę. Vėliau prie pokalbio prisijungė ir pirmasis mokyklos direktorius Alfonsas Rudys, vadovavęs 1990-2004 metais.

Ar teko vadovauti ir kitoms mokykloms? Kuo ši yra kitokia?

G. R: 1990-1994 metais vadovavau Mykolo Biržiškos gimnazijai, vėliau atėjau čia. Pagrindinis šios mokyklos išskirtinumas, visur ir visiems tai sakau – vaikų motyvacija. Mūsų mokykloje vaikai yra žymiai labiau motyvuoti nei bet kurioje kitoje. Jie palieka tėvus, palieka šeimas ir atvažiuoja čia su aiškiu tikslu – pasilikti. Visi pernai Vilniaus lietuvių namų mokyklą baigę mokiniai įstojo į universitetus ir kolegijas, neturime nė vieno antriems metas pasilikusio mokinio. Nežinau ar rastumėt kitą tokią mokyklą. Todėl priimant vaikus visuomet klausiu – ar tu nori čia būti? Tai svarbiausia.

REKLAMA
REKLAMA

Kitas dalykas, išskiriantis šią mokyklą – tai šilti mokinių ir mokytojų santykiai. Kadangi didžioji dalis mokinių gyvena čia pat esančiame bendrabutyje, mokytojai ir auklėtojai dažnai turi būti ne tik dėstytojais, bet ir mama ar tėčiu. Mokiniai į mokytojus čia kreipiasi „jūs“, bet vadina vardais. Taip pat (pabeldžia triskart į stalą – balsas.lt), čia nėra tyčiojimosi problemos. Paskaičius spaudą matyti, kad kitur mokytojams kyla netgi fizinis pavojus, jau nekalbu apie psichologinį smurtą. Čia labai geri santykiai ir tarp vaikų – visi labai padeda naujai atvykusiems, nes patys tą patį praėjo. Čia atvažiuoja vaikai visiškai nemokėdami lietuvių kalbos, bet su socialinių pedagogų, psichologų ir bendraklasių pagalba greitai adaptuojasi.

REKLAMA

Papasakokite, prašau, apie tai, kokie vaikai ir iš kur čia atvyksta? Tikriausiai ne visi gyvena be tėvų, yra ir su šeima gyvenančių Vilniuje?

Taip, apie 25 proc. mokinių yra vilniečiai, nes siekiame, kad išliktų lietuviška aplinka, skambėtų lietuvių kalba. Yra ir tokių, kurie iš užsienio grįžta kartu su tėvais ir susiduria su kalbos problemomis, todėl mokosi pas mus. Bet didžioji dalis, apie du trečdalius vaikų atvyksta vieni ir gyvena bendrabutyje – tėvai yra, bet jie yra kažkur.

REKLAMA
REKLAMA

Minėjote, kad į mokyklą mokiniai yra suvažiavę iš 30-ies šalių. Tikriausiai dauguma atvyksta iš Europos?

Iš pačių įvairiausių šalių – Urugvajaus, Brazilijos, Argentinos, Japonijos, Australijos, Turkijos, Egipto, postsovietinių šalių... Iš visur.

Didelė dalis mokinių atvyksta nemokėdami lietuviškai. Kokio amžiaus vaikus priimate?

Priimam į bet kurią klasę, išskyrus 12-ąją, nes čia jau laukia egzaminai. Tie, kurie bet šiek tiek moka lietuviškai, priimami į bendrojo lavinimo klasę ir dirba pagal bendrojo lavinimo mokyklos programą. Pas mus skiriasi tik lietuvių kalbos programa – čia jai skiriama kur kas daugiau dėmesio ir laiko. Visiškai nemokantys lietuvių kalbos, nesvarbu, kokio amžiaus, patenka į atskirą klasę ir pradeda nuo „A“, nuo pradmenų. Per metus jie išmoksta laisvai kalbėti lietuviškai, bet pamokos jiems gerokai įgrista – 28 valandas per savaitę tenka mokytis vien lietuvių kalbos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Specialiose klasėse atsiduria paties įvairiausio amžiaus vaikai, nes skirstome mes juos pagal praeitą programą, o programos kiekvienoje šalyje labai skiriasi. Jei vieno mokytojo klasėje yra vaikų iš 9-10 šalių, jau reikia diferencijuoti mokymą, nes jų pasiekimų lygis yra labai skirtingas. Pavyzdžiui, iš Lotynų Amerikos atvykusiųjų žinių lygis visuomet yra maždaug trimis metais žemesnis, iš postsovietinių šalių – beveik toks pats. Iš Amerikos, Anglijos, Australijos atvykusių ir valstybines mokyklas baigusių mokinių žinių lygis labai žemas, privačias – gana aukštas.

REKLAMA

Ar žinote, kur po mokyklos stoja ir kokias specialybes renkasi šios mokyklos abiturientai?

Labai įvairias, bet populiariausia aukštoji yra Vilniaus Gedimimo technikos universitetas ir techninės, inžinerinės specialybės. Tai yra labai gerai – jie nesiveržia į teisininkus ir vadybininkus. Žinoma, yra ir humanitarų, bet mažiau. Dauguma specialybes renkasi racionaliai – kad turėtų darbą. Tai lemia ankstyvas ir aiškus apsisprendimas. Yra taip, kad, jei tėvai vaiką leidžia mokytis čia, jie jau modeliuoja jam ateitį. Juk kai kurie čia atvažiuoja dar visai maži ir jiems būna nelengva, reikia save prižiūrėti. Mes nesam internatas, esame mokykla su bendrabučiu, todėl vaiko laisvalaikis ir aprūpinimas yra tėvų reikalas.

REKLAMA

Tikriausiai vaikams čia nesvetimas liūdesys ir ilgesys. Kokių problemų dėl to kyla, ko jiems labiausiai trūksta?

Didelė yra adaptacijos problema, bet ji yra išsprendžiama. Pirmieji 2-3 mėnesiai mokiniams yra gana sunkūs, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų. Šiokia tokia problema yra bendravimas su tėvais. Nors turime elektroninį dienyną, kompiuterius, „Skype“ ir kitas priemones, leidžiančias palaikyti ryšį, ne visų vaikų tėvai turi galimybę tuo naudotis – ypatingai Sibire gyvenantys tremtinių palikuonys. Šiaip, sakyčiau, čia problemų yra kur kas mažiau nei kitose mokyklose, nes yra didelė motyvacija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Daugėja emigrantų ir karo pabėgėlių

Vilniaus lietuvių namuose mokslas ir pragyvenimas yra nemokamas, nes tai - Vyriausybinės programos, siekiančios grąžinti į Lietuvą emigrantų, tremtinių bei politinių kalinių palikuonis, dalis. Dar iš todėl norinčiųjų čia mokytis netrūksta. „1990 metais mokyklai atvėrus duris, joje mokėsi vien tremtinių vaikai, anūkai, proanūkiai. Šiandien situacija keičiasi ir didžioji dalis mokinių yra emigrantų vaikai“, - sako G. Rudzinskas. Šiemet 20 vaikų į mokyklą nebuvo priimti į pasiliko laukti kitų metų dėl vietos trūkumo. Vis dėlto, G. Rudzinskas sako, kad poreikio kurti daugiau tokių mokyklų kol kas nėra, nes yra galimybė ir šioje mokykloje mokyti daugiau vaikų: papildomo finansavimo dėka šiemet buvo priimta 65 mokiniais daugiau.

REKLAMA

Prie pokalbio prisijungęs rugsėjo 1-osios šventėje dalyvavęs pirmasis Vilniaus lietuvių namų direktorius A. Rudys sako, kad mokykla per daugiau nei du dešimtmečius pasikeitė neatpažįstamai, pirmiausia mokinių skaičiumi. „Tuomet mokslo metus pradėjome su 63 mokiniais ir rugsėjo 1-osios šventę minėjome tik spalio 1-ąją. Kodėl – nes nespėjome atlikti remonto. O čia buvo baisu, buvusi karininkų mokykla buvo visiškai suniokota. Daugiausia mokinių tada buvo iš Intos, Uchtos, Vorkutos, Altajaus krašto“, - prisimena A. Rudys, kuris buvo vienas pagrindinių mokyklos mokymosi programos ir sistemos kūrėjų.

REKLAMA

Dabartinis direktorius G. Rudzinskas pažymi, kad šiemet itin pagausėjo lietuvių kilmės vaikų iš Ukrainos: „Praėjusią savaitę sulaukiau skambučio, pranešė, kad turėtų atvykti dar du vaikai iš Donbaso. Paklausiau, kada jūs būsit – juk rugsėjo 1-oji jau čia pat. Sako: tada, kada pabėgsim... Mūsų neišleidžia.“

Vieninteliai šios mokyklos mokiniai, kurie su Lietuva neturi nieko bendra, yra brolis ir sesuo - karo pabėgėliai iš Egipto, kurie Vilniaus lietuvių namuose atsirado tarpininkaujant Užsienio reikalų ministerijai. Jie čia taip pat mokosi lietuvių kalbos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Abu mokyklos vadovai sutaria, kad problemų dėl kalbos nebūtų jokių, jei tik visi pradėtų mokytis nuo pirmos klasės. Tačiau dabar yra mokinių, atvykstančių tiesiai į 11 klasę ir visiškai nekalbančių lietuviškai. „Ir tokie mokiniai laiko brandos egzaminus lygiai tokia pačia tvarka, kaip ir visi kiti – ir visi išlaiko. Todėl stebina Lietuvos lenkų skundai. Visuomet sakau – siųskit į mūsų mokyklą, išmokysim“, - šypsosi G. Rudzinskas, į kurio vadovaujamą mokyklą kelti kvalifikacijos atvažiuoja ir lietuvių kalbos mokytojai iš lietuviškų mokyklų. Pirmasis mokyklos direktorius A. Rudys įsitikinęs, kad Lietuvoje gyvenantys kitataučiai su kalbos problemomis susiduria tik dėl užsispyrimo ir principų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų