Nors diskusijose apie šiuolaikinių vaikų sveikatos rodiklius neretai linkstama dramatizuoti, kad viskas eina tik blogyn, paklaustas, kaip šiandien įvertintų vaikų sveikatą dešimties balų sistemoje, VU Medicinos fakulteto profesorius, vaikų gydytojas gastroenterologas dr. Vaidotas Urbonas vis tik nebuvo visai pesimistiškas.
„Manau, tai būtų kažkur tarp 7 ir 8. Būtų galima užrašyti kokius 7,5, nes vienose srityse mes lenkiame skandinavus, o kitose – atsiliekame, nes skandinavai, kitos šalys mums galėtų būti kaip ir vaikų sveikatos etalonas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ sakė jis.
Pavyzdys – skandinaviškas modelis
Pasiteiravus, kuo skandinavų modelis būtų toks pavyzdinis, gydytojas teigė, kad jie yra labai disciplinuoti.
„Jie disciplinuoti ta prasme, kad yra tam tikros taisyklės, kurių jie įpratę laikytis nuo seno – tą darė tėvai, proseneliai. Ir tos taisyklės dažniausiai paremtos mokslu, mažiau yra pseudomokslinių idėjų, kas, susidaro toks įspūdis, daugiau būdinga Pietų kraštams.
Ir jie [skandinavai] labai daug dėmesio kreipia į vaikus, jų ir bendrai suaugusiųjų sveikatą, įvairiais būdais ją skatina, visų pirma – per vaikų mitybą. Elementarus pavyzdys – maitinimas krūtimi. Jau daug metų Skandinavijos rodikliai turbūt yra vieni geriausių pasaulyje. Mes šių rodiklių link dar tik judame. Tiesa, gana sparčiai, ir jau vejamės – dabar esame ten, kur jie buvo prieš 10 metų“, – pastebėjo V. Urbonas.
Vejamės pagal maitinimą krūtimi
Kalbėdamas apie vaiko maitinimo krūtimi svarbą, profesorius akcentavo, kad čia visų pirma labai didelę reikšmę turi psichologinis nusiteikimas.
„Kai žinai, kad geresnio maisto nėra, tada mama paprastai linkusi ilgai maitinti. Aišku, labai daug reikšmės turi visuomenės požiūris į šį procesą, jau nekalbant apie gydytojų ar slaugytojų požiūrį. Nes prieš kokių 40–50 metų tai buvo laikomas kone kosmetiniu defektu – gadinsi čia figūrą. Gerai atsimenu, kai atsirado adaptuoti vakarietiški pieno mišinėliai, visi plūstelėjo jų link, nes atrodė, kad viskas, kas iš vakarų, yra idealu.
Ir kai pradėjo maitinti, viena mama sakė, kad galėjo maitinti ir ilgiau, bet, sako, pažiūrėjau į tą savo pieną – kažkoks liesas, melsvas, o čia prirašyta visokių vitaminų, medžiagų, aišku, atrodo, kad geresnis. Bet tai buvo seniai, kokie 90-ieji. Dabar įvyko persilaužimas ir daugelis mamų, ypač išsilavinusių, stengiasi maitinti kuo ilgiau, nes tai yra pirmas žingsnis ir, sakyčiau, ganėtinai didelis geros vaiko sveikatos link“, – kalbėjo V. Urbonas.
Pasak jo, kitas svarbus momentas – pakankamai ilgai gavus mamos pieno dažniausiai ir toliau rūpinamasi, kad vaikas būtų gerai maitinamas: „O kai rūpiniesi maitinimu, žinai, kad reikia ir pakankamo fizinio aktyvumo, kažkokio požiūrio, kiek riboti ar neriboti ekranus. Taigi skandinavai labai daug žiūri į mitybą ir fizinį aktyvumą.“
„Prilipimas“ prie ekranų – kur ribos?
Pašnekovas, konstatavo, kad tuo metu jau ūgtelėjusių vaikų sėslumas, prilipimas prie ekranų – didelė problema ir ją spręsti nėra lengva.
„Kaip ir su tomis išmaniosiomis technologijomis – kai atsirado rašytinis žodis, atsirado knygos, kai augau su senele, atsimenu, šiek tiek drausdavo skaityti, nes sugadinsiu akis (šypsojosi). Dabar visi tik džiaugiasi, kad vaikas skaitytų, o ne su išmaniaisiais telefonais ar kitais įrenginiais sėdėtų. Tai yra progresas, su tuo gyvensime, bet čia svarbiausia surasti aukso viduriuką“, – pastebėjo gydytojas.
Vaikas kiekvieną dieną fiziškai aktyviai judėti turi ne mažiau kaip valandą. Ir iš tos valandos krūvio kelis kartus per savaitę rekomenduojama apie pusvalandžio trukmės intensyvaus judėjimo, kai žmogus jau jaučiasi stipriai pavargęs.
Tiesa, kokios turėtų būti naudojimosi įvairiais ekranais ribos, kaip pasakojo gydytojas, nėra aišku – rekomendacijos vis keičiasi.
„Niekas iš viršaus mums nenuleido kažkokių normų, kiek laiko per parą galima naudotis išmaniuoju telefonu ar kitais ekranais. Ta informacija kaupiama, ir mes, pediatrai, su Vilniaus universiteto psichologais esame prisidėję, kokius 7 metų atliekame įvairius projektus, analizuodami, kaip išmaniosios technologijos veikia ypač mažus, 1–2 metų amžiaus vaikus“, – kalbėjo V. Urbonas.
Pašnekovo aiškinimu, informacija tik kaupiama ir vienokios rekomendacijos yra iki 2 metų – visiškai nesinaudoti išmaniaisiais įrenginiais. Vėliau yra ribojama iki valandos ar dviejų.
„Taigi kažkokie skaičiai yra, bet jie nėra griežti, gal greitai pasikeis. Didelė problema, kad kai žmogus naudoja išmaniąsias technologijas, dažniausiai tą daro sėdėdamas, geresniu atveju – stovėdamas. Aišku, yra ir judrių išmaniųjų žaidimų – tenisas ar dar kažkas, kai galima su ekranu judėti, ar kad ir būnant ant bėgimo takelio bandyti kombinuoti kažkokius vaizdus. Bet tai turbūt pavieniai atvejai“, – konstatavo vaikų gydytojas.
Kai sutrinka balansas tarp raumenų ir smegenų, lauk bėdos
V. Urbono aiškinimu, didelį nerimą kelia tai, kad smegenys yra per daug apkraunamos ir klaidingai įsivaizduojama, kad po pamokų einama „pailsėti“ leidžiant laiką prie ekrano.
„Dabar dažnai vaikai sako – padariau pamokas, atlikau protinį darbą, o dabar einu pažaisti kažkokių žaidimų, atsipalaiduoti. Tai visada palyginimui sakau, kad tai yra tolygu žmogui, kuris visą dieną kasa griovį, pasakyti dienos pabaigoje, kad pavargo, rankų nepakelia, tai eis pakilnoti štangą. Tada jie kažkaip pradeda galvoti, nes tiek mokykloje ir ruošiant pamokas, tiek žaidžiant žaidimus realiai dirba smegenys, gal kiti laukai, bet vis tik smegenys, o ne raumenys.
O kai yra sutrikęs balansas tarp raumenų ir smegenų, atsiranda didžiulės bėdos. Negerai joks kraštutinumas – nei ir ekstremaliai daug sportuoti, užsiimti ištvermės bėgimais, tiek visiškai sėdėti. Vaikas kiekvieną dieną fiziškai aktyviai judėti turi ne mažiau kaip valandą. Ir iš tos valandos krūvio kelis kartus per savaitę rekomenduojama apie pusvalandžio trukmės intensyvaus judėjimo, kai žmogus jau jaučiasi stipriai pavargęs. Ir tam nebūtina eiti į sporto klubą – gali sodą tvarkyti, grindis plauti, siurbti kambarius, eiti į mokyklą pėstute pirmyn ir atgal“, – patarė gydytojas.
Jis teigė, kad jam baisoka dėl į šių dienų mados važinėtis elektriniais paspirtukais – jie ne tik didina traumų skaičių, bet ir prisideda prie nejudrumo.
„Yra dviratis, ėjimas, kas būtų pats geriausias užsiėmimas. Ir sporto klubai, manau, reikalingi tik tam, kuris nesugeba savęs priversti – ten yra treneris, kuris tave kiek priverčia sportuoti. Tas gerai, jei nepavyksta pačiam.
Bet ką pastebiu iš savo aplinkos, sportas dažnai prasideda nuo to, kad reikia nusipirkti gerą aprangą, gerus sportbačius ir dar kokį bėgimo takelį ar dviratį. Visi labai entuziastingai ta daro, bet, blogiausia, kad kai nusiperka, visi dažniausiai sustoja, geriausiu atveju savaitę pajudėję“, – konstatavo V. Urbonas.
Nutukimą galima kontroliuoti
Naujausi Higienos instituto (HI) duomenys rodo, kad antsvorį ir nutukimą tarp 7–17 metų amžiaus Lietuvos moksleivių turi daugiau kaip penktadalis. Nors daug kalbama apie sveikos gyvensenos įgūdžius, kurie padėtų reguliuoti ir kūno svorį, gydytojo teigimu, jei nebus tinkamo tėvų pavyzdžio, nieko neišdegs:
„Jei tėvai rodo savo pavyzdžiu, ką valgyti, kaip miegoti, naudoti išmaniuosius ekranus ir, svarbiausia, kaip būti fiziškai aktyviems, vaikai tai mato. Ir gali tūkstantį kartų sakyti tą patį, bet jei guli ant sofos ir žiūri televizorių, o vaikui liepi eiti sportuoti, sunkiai kas gausis.“
V. Urbonas pabrėžė, kad nutukimas yra ta liga, kurią galima paveikti. Be to, nutukimo ir jo sukeliamų komplikacijų gydymas valstybei yra labai brangus.
Ir svoris greičiau augo tiems, kurie judėjo po valgio praėjus 45 minutėms, o iškart pavalgę sėdėjo, nejudėjo, negu tiems, kurie pavalgę per 20 minučių išėjo pasivaikščioti.
„Manau, kad ligonių kasos kaip daugelis draudimo kompanijų turėtų įsteigti kažkokius prizus, skatinamąsias paslaugas, kaip taupyti pinigus savivaldybėse, kuri turi mažesnius nutukimo procentus“, – pastebėjo gydytojas.
Jis sutiko, kad gal būtų prasminga diferenciacija net ir kalbant apie PSD mokestį žmonėms su aukštomis rizikomis, juo labiau kai tai daroma sąmoningai.
„Jei žmogus išgėrė brangias tabletes nuo cholesterolio, o šalia privalgė riebių produktų, lengvai įsisavinamų angliavandenių, tai gaunasi beprasmis gydymas“, – konstatavo V. Urbonas.
Kas didesnis antsvorio kaltininkas – riebalai ar angliavandeniai?
Gydytojo aiškinimu, nutukimas iš esmės atsiranda dėl dviejų priežasčių – per didelio valgymo ir lygiagrečiai fizinio aktyvumo. Tiesa, jis pastebėjo, kad pastarasis kartais turi ir ne tokią stiprią reikšmę.
„Kodėl kiek mažesnė reikšmė? Nes jei pažiūrėsime į sumo imtynininkus, kitus profesionalius sportininkus, tai jei, galima sakyti, yra nutukę, nes nesugeba sudegintų tų kalorijų“, – pastebėjo medikas.
Tiesa, nors anksčiau daugiau akcentuota nevalgyti riebiai, vis didesnė reikšmė šiandien teikiama lengvai įsisavinamiems angliavandeniams.
„Daug metų sakydavome – nevalgyk riebiai, bet yra labai įdomūs duomenys iš JAV, kad dabartinė karta yra labiau nutukusi negu jų tėvai, o riebalų jų tėvai suvalgydavo daugiau nei dabartinė karta. Galvojama, kad tai yra dėl lengvai įsisavinamų angliavandenių poveikio. Manoma, kad jie sukelia daugiau nutukimo nei riebalai. Jie nėra taip greitai kaupiami kaip iš angliavandenių gaunamos kalorijos.
Bet jie abu yra ribojami maiste, svarbu riboti ne tik gyvulinės kilmės riebalus, bet nepersistengti ir su augalinės kilmės riebalais – įvairūs aliejai irgi yra kalorijos, tad jei dideliais kiekiais valgysi, irgi bus problemų“, – pastebėjo vaikų gastroenterologas.
Pavalgius geriau pajudėti ar pasėdėti?
Paklaustas, kiek tiesos yra pasakyme, kad pavalgius geriau pajudėti, o ne pasėdėti, gydytojas patvirtino, kad išties efektyviau yra ilgai neužsisėdėti.
„Šią mintį išties tikrino mokslininkai, visai neseniai buvo publikuotas tyrimas, kuriame aiškintasi, kaip auga svoris, jei iškart pavalgius vaikštai ar tą darai po valgio praėjus 45 minutėms ar valandai.
Ir svoris greičiau augo tiems, kurie judėjo po valgio praėjus 45 minutėms, o iškart pavalgę sėdėjo, nejudėjo, negu tiems, kurie pavalgę per 20 minučių išėjo pasivaikščioti.
Kodėl taip yra? Nes jei gavome energijos, ypač dažnai greita energija yra gliukozės forma, ji labai gerai sunaudojama, kol ji cirkuliuoja kraujyje. Tad kol vaikštome, tol ją naudojame, ji nevirsta atsargomis“, – paaiškino V. Urbonas.
