Ne taip dažnai nuteistieji kviečiasi žurnalistą į bausmės atlikimo vietą, kad juos išklausytų. Paprastai nepatenkintieji teismo sprendimais rašo skundus aukštesniajai instancijai, samdosi gudrius advokatus. Šį kartą vilties įrodyti savo tiesą netekęs kalinys kreipėsi į „Akistatą“.
Vienoda bausmė
Paskambinęs į redakciją vyras prisistatė Dariumi Kibirkščiu. „Susitikite su Tomu Vansevičiumi, išklausykite jį. Kartu su juo sėdėjau tardymo izoliatoriuje, – sakė D. Kibirkštis. – Pats trejetą metų nekaltai sėdėjau už grotų, tačiau tikiu teisingumu, nes pagaliau buvau išteisintas. Tomo atvejis kiek kitoks, bet esu įsitikinęs, kad jam Temidė kirto per žiauriai, neatsižvelgusi į visas įvykio aplinkybes.“
D. Kibirkštis tikino, jog vilkaviškietis, buvęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos rinktinės savanoris T. Vansevičius esąs nepelnytai „padarytas tokiu žiauriu banditu“. „Aš neginu Tomo – jis kaltas, tačiau gal ne tiek, kiek dabar įvertinta, – sakė D. Kibirkštis. – Savo kailiu patyriau, kaip galima apversti žmogui gyvenimą, nenorint ar tiesiog nesigilinant į situaciją.“
„Akistatos“ žurnalistei apsilankius Pravieniškių pataisos namuose, kur T. Vansevičius jau atlieka bausmę, jis teklausė vieno: „Kodėl niekas nesigilino, koks kiekvieno iš mūsų kaltės dydis?“
„Akistatos“ 28-ajame numeryje buvo pateikta oficiali šio tragiškai pasibaigusio įvykio versija. Kauno apygardos teismas už itin žiaurų Giedriaus A. (26 m.) nužudymą ir sunkų Dariaus M. (38 m.) sužalojimą nuteisė 14 metų kalėti tris KASP savanorius: Vincą Baliūną (31 m.), Laimutį Brazaitį (23 m.) ir T. Vansevičių (32 m.). Nusikaltimas buvo įvykdytas 2010 metų lapkričio 23-iąją prie Paežerių ežero esančioje nuošalioje automobilių stovėjimo aikštelėje savanoriams švenčiant profesinę šventę. Teisėjų kolegija nusprendė, jog visi trys kaltinamieji vienodai kalti dėl žiaurių nusikaltimų, tad ir bausmes paskyrė vienodas.
„Įvykį tyrę pareigūnai nuėjo lengviausiu keliu. Arba padaryta taip, kaip kažkam reikia, arba tiesiog tingėta nustatyti tiesą“, – tvirtina nuteistasis T. Vansevičius.
Įsiprašęs į draugus?
„Ruošiau dokumentus, nes norėjau, kad mane perkeltų į Didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų batalioną – mat vėl norėjau išvažiuoti į misiją (T. Vansevičius buvo metus tarnavęs misijoje Afganistane, – aut. past.). Kaip žinote, „seniai“ su naujokais nesileidžia į jokias draugystes, kol nepatikrina, ar žmogus patikimas, – pasakojo T. Vansevičius. – O mūsų, „senių“, buvo likę mažai, todėl profesinę šventę nutarėme pratęsti ten, kur mūsų niekas nematytų. Galvojome – jei išgersime, tai kas nors vis tiek mus apskųs, nes jaunimas „senius“ skundžia ir taip bando užsitarnauti antpečius.“
Taigi, anot T. Vansevičiaus, į šalia Paežerių ežero esančią stovėjimo aikštelę tada jis nuvažiavęs dviese su Vincu Baliūnu. „Sėdėjome automobilyje, po truputį gurkšnojome ir kalbėjomės. Tuo metu paskambino Giedrius ir pakvietė ateiti į barą. Tačiau nei aš, nei V. Baliūnas „prisidirbti“ neketinome – buvome su uniformomis. Tuomet pas mus atvažiuoti pasisiūlė pats Giedrius su Dariumi. Aš neapsidžiaugiau, nes su Giedriumi nebuvome draugai ir iš viso mažai turėję reikalų“, – sakė T. Vansevičius.
Užkliuvę antpečiai?
Pasak T. Vansevičiaus, tiedu vyrai vis tiek atvažiavę. Begeriant Giedrius A., girdi, ėmęs tyčiotis iš V. Baliūno: „Kaip tu čia, „pydere“, gavai tą seržanto laipsnį ir dabar ant visų nuolat piktas?“ Tada jis, T. Vansevičius, pabandęs viską nuleisti juokais: „Pasakiau, kad tada aš – piktas vairuotojas, o Darius irgi pritarė – girdi, jis tada – piktas traktoristas. Vyrai lyg ir aprimo, bet po kiek laiko Giedrius vėl ėmė kibti prie V. Baliūno. Šis pasikvietė Giedrių aiškintis. Mes su Dariumi likome mašinoje, išgėrėme dar.“
Kaip tvirtina T. Vansevičius, kol tiedu „aiškinęsi santykius“ netoli mašinos, jam paskambinusi žmona ir jis paėjėjęs į šoną, kad galėtų ramiai pasikalbėti. Matydamas, kad mušeikos nenusiramina, jis paskambinęs L. Brazaičiui ir paprašęs ateiti parvairuoti jo mašinos.
Įsitraukė į muštynes
„Laimis tuoj nuėjo pažiūrėti, ko Vincas su Giedriumi mušasi. Aš su Dariumi stovėjome atokiau. Nebeiškentęs Darius ėmė abu vyrus raminti ir pats gavo į veidą. Tuo laiku prie mašinos Vincas su Laimiu atitempė Giedrių. Aš padėjau jį įkelti į bagažinę, nes šis rankom ir kojom buvo įsispyręs ir iš visų jėgų priešinosi. Tuomet jam vožtelėjau į šoną, kad lįstų į vidų. Už tai, kad Giedrius įžeidė Vincą, aš vyrams pasiūliau padaryti taip, kaip „diedovščinoje“ – išrengti nuogai ir ant žemės paeiliui išdėlioti jo drabužius“, – pasakojo T. Vansevičius.
Ta „diedovščina“ – kai ilgiau tarnaujantys kariai, vadinamieji „seniai“, baudžia naujokus už tai, kad pastarieji nesilaiko tarpusavyje nustatytų taisyklių arba būna per daug įžūlūs. Paprastai po tokio baudimo naujokai elgiasi taip, kaip reikalauja „seniai“, arba pasiprašo perkeliami kitur.
Taigi T. Vansevičius, kaip pats teigia, iš pradžių Giedrių dar perspėjęs: „Žinai tvarką – jei dar „pašustravosi“, nenumesi „gazų“, eisi nuogas namo.“ Bet jis nenurimo, vis tiek vadino mus „pyderais“ ir kitokiais įžeidžiais žodžiais. Tada ir nutarėme nuvežti į Uosijos mišką ir išrengę palikti“, – sakė T. Vansevičius.
Tame miške kartu su megztiniu Giedriui A. nuvilko ir visus kitus rūbus, nutraukė ir džinsus. „Kas ten darėsi vėliau, kaip Giedrių spardė, aš nemačiau, nes šalia takelio dėliojau jo drabužius. Po to paskambinau į policiją ir pranešiau, kad vyksta muštynės – maniau, „chebra“ išsigąs ir visi išsibėgios.“
Policija nieko nerado
Anot T. Vansevičiaus, kai jis, išdėliojęs rūbus, paskambinęs policijai ir grįžęs prie vyrų, Darius M. jau besikivirčijęs su Vincu, vadinęs jį „pyderu“. „Stumtelėjau Darių prie mašinos ir liepiau sėstis, kumščiu trenkiau į krūtinę. Tas įlipo, bet per kitą pusę jį ištraukė Laimis. Mes su Vincu, kadangi Darius vis keiksnojo mus, užvožėme jam porą kartų ir palikome. Kai grįžome, Giedriaus nebebuvo. Mes susėdome į mašiną ir pasukome namo, – tęsė savo versiją T. Vansevičius. – Bevažiuodami sutikome policijos automobilį ir paklausėme, ar policininkai rado sumuštąjį. Jie atsakė, kad nieko neradę. Tuo metu apsižiūrėjome, kad Laimis pametęs mano mašinos dokumentus, todėl grįžome į mišką ieškoti. Atvažiavę pamatėme tebegulintį Giedrių...“
Kaip teigė T. Vansevičius, tada jie nuvažiavę į policiją. „Pasakiau, jog ten ir ten guli žmogus. O jie man: „Eik iš čia, girtas esi, jau buvom – nieko neradom. Palauk, tuoj grįš patrulis, tai galėsi parodyti, kur.“ Paskui, jau važiuojant, policininkams sakiau: „Kvieskit greitąją, nes ten žmogus sumuštas.“ Patrulis man atsakė: „Va, jei rasim, tada ir iškviesim.“ Giedrių radom, iškvietė medikus. Neieškojo ir Dariaus, nors sakiau, jog dar vienas žmogus turėtų būti, – pasakojo T. Vansevičius. – Savo parodymuose policininkai aiškino, jog, girdi, aš girtas buvau, neteisingai vietą nurodžiau. Bet ar neturėjo, kai pirmą kartą paskambinau ir jie nieko nerado, stverti manęs ir vežti, kad parodyčiau, kur muštynių vieta?“
Psichologinis spaudimas?
T. Vansevičius tikina, jog tyrimo metu dalis parodymų keitęsi, atseit dingę kai kurie įkalčiai, nebuvę užfiksuoti faktai. „Galbūt Vilkaviškio policininkai man atkeršijo užtai, kad aš esu įdavęs tris iš jų – buvo suimti už kyšius? O gal dėlto, kad Vilkaviškio komisariato viršininkas ranka rankon dirba su kontrabandininkais? Visi žino, ką kuris kriminalistas daro, tai ir jo viršininkas žino, – svarstė T. Vansevičius. – O gal dėlto, kad žinau vietą, kur buvęs policininkas degalus perpylinėdavo? Bijojo, kad pasakysiu, jog vienam garaže susirenka baudų pusę milijono, o kito garažo niekada netikrina. O gal dėl to taip stengtasi, kad Giedriaus giminė – Vilkaviškio teisėjas?“
T. Vansevičius tvirtina, jog kai kurie jo parodymai ir parašai po jais esantys išgauti darant psichologinį spaudimą. „Kaip turėjau elgtis, kai mano žmoną išvežė gresiant persileidimui, paguldė į ligoninę, o man liepė pasirašyti, kad sudaviau keletą smūgių, nes antraip, girdi, žmona neteks kūdikio ir aš niekada nepamatysiu nei vaikų, nei žmonos?..“
Keitėsi parodymai
„Iš pradžių nepasirašiau, – toliau pasakojo T. Vansevičius. – Grįžau į kamerą, pasidariau virvę, parašiau atsisveikinimo raštelį, atsiprašiau žmonos, tėvų ir visų kitų. Jaučiausi žiauriai kaltas – žmona jau buvo praradusi vieną kūdikį dėl mano kaltės (tąkart buvo atšauktos vestuvės, nes vykau į Afganistaną, o besilaukianti žmona, sužinojusi, į kokią šalį važiuosiu, patyrė šoką ir persileido), dabar grėsė vėl netekti vaikelio – ir vėl mano kaltė... Tačiau kartu kameroje buvęs vyras, matyt, pamatė, ką veikiu, ir įskundė, nes buvau skubiai išvestas iš kameros, padaryta krata, viskas paimta. Po to iškvietė medikus, suleido raminamųjų. Tačiau šis faktas iš bylos „išnyko“. Policija tyčiojosi ir toliau – tiek mane, tiek Vincą įmetė į bendrą su kitais suimtaisiais kamerą. O kariškis jiems yra tas pats, kas „mentas“. O žinot, kas tokiems gresia?..“
T. Vansevičius neneigia savo kaltės: „Nesakau, jog esu nekaltas. Trenkiau Dariui į veidą, Giedriui – į šoną, kai grūdome į bagažinę. Ir rūbus atėmiau iš jo. Tačiau nemušiau taip, kad žmogus numirtų. Yra merginos, atėjusios kartu su Laimiu, parodymai. Iš jų galima susidaryti nuomonę, kas kiek mušė ir ką veikė. Tik vėliau kažkodėl ji ėmė nieko „nebeprisiminti“. L. Brazaičiui – matyt, todėl, kad vienam kriminalistui įrengė namą, – buvo patarta versti kaltę ant kitų. Pavyzdžiui, ant V. Baliūno – šis juk 120 kilogramų svėrė, avėjo kaustytais batais – visi turėjo patikėti, kad, porą kartų užmynęs, viską sutraiškytų.“ Beje, pats T. Vansevičius, kurio ūgis 180 centimetrų, nusikaltimo padarymo metu svėrė 60 kilogramų.
„O ekspertų išvada skambėjo abstrakčiai: „Mirtis ištiko nuo bendrų 13 smūgių į galvą“. Apeliacinis teismas konstatavo, jog mes visi trys sudavėmė po 4 smūgius rankomis ir po 4 smūgius kojomis, – tęsė T. Vansevičius. – Įdomu, kaip nustatė? O juk Apeliaciniame teisme net V. Baliūnas patvirtino, jog aš nesudaviau tiek smūgių.“
Vienodos bausmės
Baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teisėjai nesiryžo viešai komentuoti šio atvejo. „Akistatos“ žurnalistei pavyko išsiaiškinti, jog visada stengiamasi bausmę individualizuoti, nustatyti kiekvieno iš bendrininkų kaltės dydį. Iš esmės smūgių skaičius bausmės dydžio nelemia – tai lemia lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, teistumai ir panašiai. Jeigu visų nusikaltimo dalyvių padėtis vienoda – ir charakterizuojami teigiamai, ir neteisti, ir kita – tai ir bausmės vienodos.
TIK FAKTAI:
Druskininkietį D. Kibirkštį (34 m.), kurį Vilniaus apygardos teismas buvo nuteisęs 7 metus kalėti už mažametės išžaginimą, šių metų vasarą Apeliacinis teismas visiškai išteisino. Šis teismas nustatė, jog tariamai nukentėjusi mergaitė melavo, atseit D. Kibirkštis ją prievartavęs. Nepavyko rasti ir jokių įrodymų, kad tą mergaitę būtų išprievartavęs koks nors kitas vyras.
KOMENTARAS
Rolandas GYLYS, Vilkaviškio policijos viršininkas:
Rolandas GYLYS (nuotr. Elta)
Nors praėję jau dveji metai, tą savanorių karių tragediją gana gerai atsimenu, nes tikrai ne kasdien į policiją ateina girti vyrai, dėvintys uniformą, ir ne kasdien pas mus tiriami nužudymai. Atmetu nuteistojo T. Vansevičiaus kaltinimus mūsų pareigūnams, neva šie, gavę jo pranešimą telefonu, dirbo aplaidžiai. Juk pats T. Vansevičius, būdamas girtas (nustatytas vidutinis girtumas), klaidino budėtojus, ir taip buvo sugaišta apie dvi valandas. Tai jis aiškino, kad jį miške sumušė du vyrai, tai teigė matęs sumuštą miške žmogų. Pirmiausia nurodė važiuoti į Stirniškių mišką, bet ten pareigūnai jokių žmonių nerado. Tada paaiškėjo, kad leisgyvis pusnuogis žmogus paliktas šalti Uosijos miške. Grįžus iš miško, teko antrą kartą suktis atgal dėl antro sužalotojo, apie kurį pirmiau nebuvo užsiminta.
Kad nužudytasis – Vilkaviškyje dirbančio teisėjo giminaitis, niekada net nežinojau. Suprantu, kad daug kam gali atrodyti, jog tokiomis aplinkybėmis policininkai dirba uoliau, bet iš tikrųjų stengiamės vienodai atsakingai dirbti visais atvejais. O T. Vansevičiaus užuominas mano adresu laikau juodu šmeižtu ir dėl to galėčiau net į teismą kreiptis. Per 6 metus, kai dirbu Vilkaviškio policijoje, jokių policininkų dėl kyšio nebuvo sulaikyta, apie „buvusį policininką“ ir jo „degalus“ nieko nežinau, kaip ir apie T. Vansevičiaus minimo L. Brazaičio privačią „pagalbą kriminalistui“. Kai nuteistasis ilgiau pasėdės už grotų, gal dar ir apie kokią nors buvusią buvusio policininko žmoną, kuri rūkė kontrabandinę cigaretę, prisimins...
Dėl to, kas, suėmus T. Vansevičių, vyko Marijampolės policijos areštinėje ar tardymo izoliatoriuje Vilniuje, aš nieko negaliu komentuoti, nes tai vyko ne pas mus – Vilkaviškio policija areštinės tikrai neturi. Tik iš patirties žinau, kad pareigūno statusą turintys asmenys, profesionalūs kariai, jeigu kuo nors įtariami, į bendrą areštinės kamerą su kitais įtariamaisiais nesiunčiami. Bet T. Vansevičius – ne tokio statuso žmogus.
Apibendrindamas tik galiu pasamprotauti, kad tąkart miške girti savanoriai žiauriai perlenkė lazdą. O kai perlenkė, ką nors pakeisti buvo per vėlu ir tada, ir dabar.
Aurelija Žutautienė
