• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jau ne už kalnų žvarbios rudeninės šventės, kai masiškai perkame žvakutes, chrizantemų puokštes ir važiuojame iš kapų į kapus lankyti savo mirusiųjų artimųjų.

REKLAMA
REKLAMA

Ar niekada neteko susimąstyti, kodėl spalio pabaigoje elgiamės kaip pamišę dėl kapų tvarkymo, gražinimo, - koks mūsų tikslas? Jei, kaip iš pirmo žvilgsnio įsivaizduojame, tikslas – aplankyti mirusiuosius artimuosius, prisiminti juos, sveikinu Jus patekote tarp daugumos, kurie sąmoningai suvokdami ar nesuvokdami vis bando save apgauti. Visi žino, kad aplankyti artimųjų kapus galime bet kuriuo metų laiku, o prisiminti juos – tuo labiau. Jie ilsisi ir jiems nei geriau, nei blogiau, kad bandydami numarinti savo sąžinės skaudulius puoselėjame jų kapus tarsi atiduodami duoklę už tai, ko nepadarėme jiems gyviems esant.

REKLAMA

Pažvelkite, kas darosi parduotuvėse, turguose jau nuo spalio pradžios – tikras žvakučių ir plastmasinių gėlių paradas. Žmonės lyg avių banda perka didžiules brangias žvakes, vienkartines gyvų gėlų puokštes, vainikus... Ir kam??? Sakysite, kad pagerbti mirusiuosius? Ir vėl sau meluojate... Mirusiajam tai visai nebesvarbu, tačiau tai itin svarbu Jūsų kaimynams, draugams, giminėms, artimiesiems ir kt.  Ir kokia gėda bus, jei jie pamatys nesutvarkytą kapą be žvakių ir gėlių, pamanys, kad mes visai nesirūpiname kapais ar kad išvis nemylėjome, negerbiame savo mirusiojo artimojo.

REKLAMA
REKLAMA

Kitas aspektas – mūsų emocijos vyraujančios spalio paskutinėmis dienomis. Važiuojame per visą Lietuvą lankydami artimųjų kapus. Šaltis, lietus, automobilių spūstis, eilės parduotuvėse sukelia ne pačias geriausias emocijas. Tuomet būname itin pikti, suirzę, sušalę, tačiau ko nepadarysi dėl sąžinės  „pliusiuko“, nes spektaklį giminėms ir kaimynams reikia paruošti nors kartą per metus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Važiuodami per šalies miestų ir kaimų kapinaites, žvakių ir gėlių dyžiu demonstruodami savo finansines galimybes, dažniausiai aplankome ir seniai matytus draugus, tetas, dėdes... Čia ir vėl pasireiškia neribotas lietuviškas vaišingumas ir sąmoningumo stoka, kai  prie vaišių stalo sakomi tostai už mirusiuosius. Ar tai galima būtų pavadinti jų pagerbimu?

REKLAMA

Šiomis šaltomis niūriomis dienomis būtų geriausiai ne keliauti iš kapinių į kapines, o likti namuose; susikaupti, ramiai  prisiminti savo mirusiuosius artimuosius, jų vaidmenį mūsų gyvenime, suteiktas pamokas ir už juos tiesiog  nuoširdžiai pasimelsti. Mirusieji jau nebegali to už save padaryti ir tai  jiems būtų daug naudingiau nei sukrautas parodomasis šiukšlynas iš vaško ir plastmasės ant  kapo. Žinoma, šitaip paprastai elgiasi tie, kuriems rūpi jų artimieji iš tikrųjų, o ne tai, ką žmonės pasakys....

Agnė Rutkauskaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų