• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Baisogala – nedidelis miestelis Radviliškio rajone. Ir tikrai visai nebaisus. Atvirkščiai, šioje nuošalioje vietoje slypi didžiuliai lobiai – čia ir dabar stovi Baisogalos dvaras, garsiosios Komarų giminės palikimas. Iš jo sklinda mokslo ir kultūros šviesa.

REKLAMA
REKLAMA

Karališkas dvaras baisiame krašte

Pasak legendų, Baisogalos miestelio vardas kilęs dar nuo švedų karo metu buvusio posakio „suruošim jiems baisų galą“. Dar kita legenda byloja, kad šis pavadinimas kilęs nuo žodžių junginio „baisus galas“.

REKLAMA

Žiloje senovėje visa šalis buvo apaugusi miškais, vienintelis susisiekimas su kitomis gyvenvietėmis ir miestais būdavo upėmis ar rąstais grįstais vieškeliais. Ten, kur dabar Baisogala, susikirsdavo net du vieškeliai: Kauno ir Šiaulių bei Raseinių ir Panevėžio. Šią vietą itin pamėgo plėšikai, jie užpuldavo pirklius, todėl pastarieji ją ir pavadino „baisiu galu“.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau nei dabar, nei prieš kelis šimtmečius Baisogala neprimena ko nors baisaus. Atvirkščiai, miestelio puošmena tapę Komarų dvaro rūmai yra garsus mokslo ir kultūros židinys.

Visais laikais čia buvo Lietuvos žemdirbystės mokslų Meka: visos trys dvarą valdžiusios Komarų kartos buvo pavyzdingi ūkininkai, pas juos žinių semtis plaukė ne tik studentai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O dabar čia įkurtas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas.

Kaip pasakojo šio instituto mokslininkė Rasa Nainienė, ilgai Baisogalos dvaras buvo laikomas karališka rezidencija – ji priklausė Lietuvos karaliui, o šis už nuopelnus pavesdavo ją valdyti įvairiems valstybės vyrams. Todėl dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1782 metų Lietuvos ir Lenkijos seimas nusprendė, kad pardavusi jį valstybė galėtų pinigus panaudoti daug racionaliau.

REKLAMA

„Mes prasmingą dvaro istoriją pradedame skaičiuoti nuo 1830 m., kai jį nusipirko Juozapas Komaras. Nors jis nebuvo pirmasis dvaro savininkas, tačiau jo šeimos indėlis atkuriant ir puoselėjant dvarą – neįkainojamas“, – „Sekundei“ pasakojo R. Nainienė.

J. Komaras, Lietuvos kariuomenės pulkininkas Napoleono armijoje, Baisogaloje buvo retas svečias. Jis gyveno Raguvėlėje, o čia užsukdavo tik ūkio apžiūrėti ir sutvarkyti reikalų. Mirus J. Komarui, Baisogalos dvaras atiteko vienam iš keturių jo sūnų – Vladislovui Komarui.

REKLAMA

Virto Akropoliu

Naujasis šeimininkas po vedybų apsigyveno Baisogalos dvare. Vladislovas buvo itin pavyzdingas ūkininkas. Tik atsikėlęs į dvarą sudarė sėjomainas, sutvarkė vandeniu užliejamus laukus. Turimų žemių jam neužteko, todėl pradėjo pirkti aplink esančius dvarelius. Juos pavadino savo dukterų vardais: vieną – Jadvimpoliu, o kitą – Marilinu. Ilgainiui jis pasidarė ir kitų dvarelių –Bagdonų, Vainiūnų, Pakiršinio, Pašakių, Vertimų – savininku.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Siekdamas paprasčiau ir patogiau tvarkyti laukus, jis netgi vienkiemių ar netvarkingai išsisklaidžiusių sodybų šeimininkus sukėlė į vieną kaimą.

Tačiau jokios prievartos nebuvo – jiems Komaras davė dvigubai žemės su visais pasėliais. Vien tik Baisogalos parapijoje jam priklausė devyni dvarai, o visoje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje – keturiasdešimt“, – pasakojo mokslininkė.

REKLAMA

Nors V. Komaras turėjo tūkstančius hektarų žemės, tačiau jis mokėjo ūkiškai tvarkytis. Kurį laiką buvo netgi Panevėžio bajorų vadas – maršalka.

Vladislovas visą savo energiją skyrė ne tik žemės ūkiui. Gyvendamas Baisogaloje jis pertvarkė visą sodybos planavimą. Viename iš savo nusipirktų dvarų įsirengė plytinę ir kalkinę, savo jėgomis prisistatė daug gražių pastatų.

REKLAMA

V. Komaro šeimininkavimo metais dvaro rūmai buvo virtę tikru Atėnų Akropoliu, ant jo stogo kupolo iki pat Pirmojo pasaulinio karo puikavosi didžiulė Mykolo Arkangelo skulptūra.

„Rašytiniuose šaltiniuose pasakojama, kad atsikėlus Komarams jau buvo pastatytas rūmų pastatas su be galo storomis sienomis ir kad šis pastatas labai panašus į XIII a. statinį, tačiau tokių pastatų tuo laiku jau niekas nebestatė. Todėl nėra aišku, kada iš tiesų buvo pradėti statyti Baisogalos dvaro rūmai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau Vladislovo valdymo laikais jie buvo labai išplėsti.

Jų vidus buvo itin puošniai įrengtas, turėjo ir visus anų laikų patogumus: prausimosi kambarius su vonia ir nikeliniais vamzdžiais, didžiulius veidrodžius, koklines grindis, centrinį šildymą.

O puošnioje šokių salėje su dvylika korintinių kolonų ir dabar vyksta poezijos pavasariai, klasikinės muzikos vakarai“, – sako R. Nainienė.

REKLAMA

Baisogalos dvaras išsiskyrė ir savo aplinkos grožiu. Nuo miestelio pusės rūmų link vedė kaštonų alėja. Nuo parko vartų pagrindinė alėja ėjo tarp dviejų vingiuotų tvenkinių per tiltelį su liūtų figūromis.

Kitoje rūmų pusėje pusiau apskritą erdvę su gėlynu supo tanki įvairių medžių juosta.

Už rūmų vingiuoti pasivaikščiojimo takai sudarė didįjį ir mažąjį žiedus, jie buvo sujungti tiesiu taku. Parko gilumoje – tvenkinys su ekscentriška sala. Kalbama, kad toje saloje jaunimas mėgdavo skirti pasimatymus.

REKLAMA

Mokslo židinys

V. Komaras jokių titulų neturėjo, bet būdamas gana turtingas rūpinosi ir savo tarnautojų, ir pavaldinių gerove. Išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose minima, kad Baisogalos dvaro šeimininkas paskyrė parapijos mokyklai patalpas, jas atnaujino ir net mokėjo mokytojui atlyginimą.

Komarų šeima buvo labai tikinti, tad gausiai rėmė ir Katalikų bažnyčią: pastatė bažnytėles Baisogaloje, Raguvėlėje ir Plieniškiuose, aukodavo įvairiomis progomis ne tik pinigais, bet ir bažnytiniais simboliais. Ypač dosnūs Komarai buvo savo dvaro žmonėms. Kaip sakoma – kartu ir varge, ir džiaugsme. Kalbama, kad Baisogaloje žemės sklypelį dovanojo savo virėjui, o ilgamečio ūkvedžio sūnui, savo krikštasūniui, – net visą Vainiūnų folvarką.

REKLAMA
REKLAMA

Vladislovas prieš mirtį pasirūpino ir visais savo vaikais. Mirus pirmajai žmonai, kad ir ne pirmos jaunystės būdamas, su antrąja susilaukė trijų sūnų ir trijų dukterų. O iš pirmosios santuokos turėjo tik dukterį, nes pirmagimis sūnus nesulaukęs nė metukų mirė.

XIX a. pab. Baisogalos dvarą patys Komarai ėmė vadinti Medardavu, vieno iš savo sūnų garbei, ir nors tai tęsėsi keletą dešimtmečių, šis naujadaras neprigijo.

Po tėvo mirties Baisogalos dvarą ėmėsi valdyti vyriausias sūnus Vladislovas. Sekdamas tėvo pėdomis, jis ir toliau plėtė bei gerino savo ūkį. Jis mokėsi Vokietijoje ekonomikos ir agronomijos, todėl pažangios naujovės jam nebuvo svetimos.

R. Nainienės teigimu, Vladislovas buvo laikomas vienu iš pažangiausių to meto ūkininkų. Jo šeimininkavimo metais čia buvo įkurta pirmoji bandymų stotis visoje Lietuvoje, jai kurį laiką pats vadovavo.

„Vladislovas Komaras, kaip ir jo tėvas, buvo labai geras specialistas. Tačiau skirtingai nuo tėvo, jis pasinėrė ir į visuomeninę veiklą. V. Komaras buvo pakviestas vadovauti Kauno gubernijos žemės ūkio draugijai, ji ir įkūrė Baisogalos bandymų stotį. Čia atvykdavo ne tik studentai atlikti praktiką, bet ir daug garsių mokslininkų. Juos žavėjo Komaro veislinės galvijų bandos ir inovatyvūs sprendimai. Galima teigti, kad jis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių laukus tręšti gyvulių kaulų trąšomis, net buvo įsirengęs kaulų deginimo fabrikėlį“, – pasakojo R. Nainienė.

REKLAMA

Dvarą suniokojo karas

Prasidėję neramumai nutraukė bandymų stoties veiklą. XX a. politinės suirutės palietė ir Komarų šeimą. 1905–1906 metais Baisogalos dvare kurį laiką stovėjo rusų caro raiteliai, o Pirmasis pasaulinis karas Komarų šeimą nubloškė net į Kaukazą.

Tik pasibaigus karui jie galėjo grįžti į savo namus. Tačiau dvaras buvo gerokai suniokotas, o visas kilnojamasis turtas 1915 m. buvo išgabentas į Smolenską ir dingo. Šeimos archyvas, saugotas palėpėje skrynioje, paslaptingai dingo apie 1919-uosius. Mat vykstant kovoms su bermontininkais dėl Lietuvos nepriklausomybės, Baisogalos dvare buvo apsistojęs Lietuvos kariuomenės fronto štabas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vargai nesibaigė. Pagal priimtą Žemės reformos įstatymą buvo nusavintos visos Komarų žemės, jam palikta tik 80 hektarų.

„V. Komaro ūkis buvo laikomas pavyzdiniu, todėl vyriausybė leido lengvatinėmis sąlygomis Baisogalos dvaro šeimininkui išsinuomoti žemes, priklausiusias jam“, – teigė R. Nainienė.

Toks sprendimas leido Baisogalos dvaro šeimininkui sustiprinti savo ūkį, jis pasižymėjo dideliais javų derliais ir gyvulių produktyvumu. Tvenkiniuose buvo auginamos žuvys. V. Komaro ūkyje buvo dirbama tik traktoriais ir kita technika. Netoli dvaro stovėjo net spirito varykla, ji buvo viena didžiausių Lietuvoje. Kalbama, kad tarpukariu dvarą norėta išparceliuoti, bet Komarui pavyko susitarti su vyriausybe, pažadėjus auginti bulves ir iš jų varyti spiritą valstybės monopoliui.

REKLAMA

Nutrūko šeimos dinastija

Artinantis Antrajam pasauliniam karui Komarai turėjo apsispręsti, ką daryti – likti savoje žemėje ar pasitraukti į Vakarus. Apsvarstę visas galimybes, nusprendė likti savo dvare, tuo labiau kad nesijautė niekam nusikaltę. Tačiau atėję sovietai pirmiausia susidorojo su Komarų šeima.

„Yra duomenų, kad buvo sušauktas visų dvare dirbančių žmonių susirinkimas ir jiems buvo liepta patiems nuspręsti, ar jie nori savo šeimininką pasiųsti į Sibirą. Enkavėdistų nuostabai, nė viena ranka nepakilo. Tai rodo, kokie šilti santykiai buvo tarp V. Komaro ir jo pavaldinių“, – sakė R. Nainienė.

Buvo leista pasisakyti pačiam Baisogalos dvaro šeimininkui. Jis geranoriškai sutiko savo dvarą ir žemes perleisti valstybei, tik prašė jo šeimai palikti vieną kambarėlį ir leisti jam dirbti agronomo darbą, ką jis geriausiai išmano. Tačiau jau po kelių dienų V. Komarą areštavo. Kalbama, kad atėjusieji areštuoti labai nustebo, pamatę poną valgantį duoną su raugintu pienu. Ištrėmus šeimininką, dvaras buvo nacionalizuotas ir jame, kaip ir daugumoje Lietuvos dvarų, įkurtas tarybinis ūkis.

Maždaug po metų V. Komaras mirė viename iš Sibiro lagerių. Iki šiol nežinoma jo palaidojimo vieta. O jo žmona su dukromis, areštavus vyrą, pasitraukė į Kauną ir kurį laiką ten gyveno. Vėliau išvyko į Lenkiją. Karo baisumams išblaškius šeimą, baigėsi Komarų šeimos dinastija Baisogaloje, baigėsi ir baisogališkė jų atšaka, nes V. Komaras sūnų nesusilaukė.

REKLAMA

Inovacijos plėtojamos

Prieš keletą metų į Baisogalos dvarą buvo užsukę Komarų palikuonys. Pasak R. Nainienės, jokių savo teisių į nusavintą turtą jie nepareiškė, tik pasidžiaugė, kad dvaras ir jo aplinka yra labai gražiai tvarkomi.

Pagrindinė priežastis, kodėl Baisogalos dvaro ansamblis taip gerai išlikęs iki mūsų dienų, mokslininkės nuomone, tai, kad šie pastatai niekada nebuvo be šeimininko.

„Vertingiausia šio dvaro savybė ta, kad labai daug išlikusių pastatų. Jie niekada nebuvo praradę šeimininko, nes patalpos būdavo naudojamos visuomenės reikmėms: per Antrąjį pasaulinį karą rūmuose veikė karo ligoninė, vėliau, karui pasibaigus, – mokykla. Ratinėje-žirgyne buvo įkurtas vaikų darželis, dabar – instituto knygų archyvas. Tikriausiai neatsitiktinai dvare buvo įsteigtas ir Gyvulininkystės institutas“, – sakė mokslininkė.

Iki šių dienų Baisogalos dvare yra 19 sodybą formuojančių elementų. Išlikę dvaro rūmai, kumetynas, kluonas, arklidė su ratine, oranžerija, kurioje, spėjama, buvo įrengtas žiemos sodas, ledainė, svirnas su virtuve, kalvė, spirito varykla, vėjo malūnas, šulinys, vartai, parkas, ūkiniai pastatai.

REKLAMA

R. Nainienės teigimu, dar iki Pirmojo pasaulinio karo Baisogalos bandymų stotis buvo pagrindinis žemės ūkio bandymų planavimo, kontrolės ir koordinavimo centras. Stotyje ir penkiuose jos bandymų punktuose buvo atliekami žemės ūkio augalų veislių palyginimo, tręšimo ir naujų augalų auginimo bandymai. Veikė net dvi laboratorijos. Po karo Baisogalos ūkis sėkmingai buvo atkurtas, o V. Komaras buvo laikomas pažangiausiu ūkininku Lietuvoje.

Nurimus Antrojo pasaulinio karo audroms, 1948 m., Baisogaloje buvo įkurta Gyvulininkystės mokslinio tyrimo stotis ir eksperimentinis ūkis. O 1952 m. buvo įsteigtas atskiras Gyvulininkystės ir veterinarijos institutas, kuriam ir patikėta prižiūrėti kultūros paveldo objektu pripažintus Baisogalos dvaro rūmus. Be mokslinės veiklos, čia rengiamos konferencijos, poezijos šventės, parodos, koncertai. Baisogalos dvare vyksta Pažaislio ir Tytuvėnų muzikos festivalių koncertai, rengiami folkloro ansamblių sambūriai.

Lina DRANSEIKAITĖ  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų