Šiluma čia nepadės, nes virusas plinta ir ten, kur dabar šilta taip, kaip pas mus vasarą. Aš ne epidemiologas, bet, siekiant suprasti kai kuriuos viruso plitimo principus, nereikia medicininio išsilavinimo. Priklausomybė yra paprasta, – kuo daugiau žmonių gyvena teritorijoje (gyventojų tankumas) ir kuo jie daugiau juda (kontaktai), tuo infekcijos plitimo greitis didesnis.
Kuo daugiau tokių kontaktų pažeidžiamosiose grupėse, tuo daugiau mirčių. Grįžkime prie klausimo „Kodėl Lietuva nėra Italija?“ Paprastai sakant, todėl, kad dėl besaikio alkoholio vartojimo, širdies kraujagyslių ligų ir bendrai prastos sveikatos būklės, daugelis gyventojų nesulaukia tokio amžiaus, kada ši liga itin pavojinga. Pagyvenusių žmonių (turinčių daugiau nei 70 m.) tankumas Lietuvoje yra 12 kartų mažesnis nei Lombardijoje, kuri nuo viruse Italijoje kenčia labiausiai. Vyresnių nei 80 metų gyventojų tankumas skiriasi iki 15 kartų, o juk vidutinis mirusiojo nuo COVID19 amžius ten viršija 80 m. Tokio amžiaus vyrų Lietuvoje itin mažai.
Kita priežastis, neleidžianti tikėtis Italijos scenarijaus, net jei valdžia nieko nedarys, yra susijusi su gyventojų mobilumu. Deja (nors dabar gal visa laimė), mūsų senjorų dalyvavimas viešajame, o ir šeimyniniame gyvenime, yra daugiau nei ribotas, lyginant su Italija ar Ispanija. Mažos pajamos, o ir seni įpročiai „užsidaryti namuose“, kontaktus su judriausia ir greičiausiai infekuojama, bet to nejaučiančia gyventojų dalimi, daro minimalius.
Maisto prekių ir vaistų parduotuvės, poliklinikos ir transportas į jas, ko gero ir yra visos seniausių mūsų visuomenės narių susitelkimo vietos (beje, gal būtent todėl atskiros, labiau apsaugotos ir dažniau dezinfekuojamos parduotuvės kasos, pensininko pažymėjimą turintiems gyventojams, šiuo atveju būtų nebloga idėja).
Būtent todėl tikriausiai vis dar nefiksuojama didesnio „koronės“ protrūkio šalyje. Juk tyrimai geografiškai ir mediciniškai selektyvūs – tikrinami tik iš kitur atvykusieji (t. y. pakankamai jauni) ir sergantys (t. y. labai nedaug). Norint nustatyti tikrą infekcijų skaičių, reikėtų laikytis sociologinių apklausų principų – ištirti atsitiktinius 1000 gyventojų ir t. t. Žinoma, tai, kad senjorų kontaktai su kitomis grupėmis maži, galiausiai neapsaugos jų nuo infekcijos, bet vertinant ir prognozuojant jos plitimo greitį ir kelius, mūsų lyginti su Italija negalima.
Tokių pačių scenarijų skirtingose šalyse taip pat išvengti gali padėti ir kitos priežastys. Kol kas atrodo, kad šiaurinėse šalyse ir virusas plinta lėčiau, ir mirtingumas mažesnis. Galbūt gyventojai labiau užgrūdinti nuolatinių sezoninių infekcijų, gal jau esantys virusai kovoja dėl vietos, gal genai kiti, gal klimatas, o gal dar kokios kitos priežastys, bet čia aš nieko neišmanau. Kol kas tai tik prielaidos, kuriomis pasikliauti negalima.
Galima numatyti, kad galiausiai infekuoti bus beveik visi tiek Lietuvos, tiek Italijos gyventojai, bet mirtingumas ir infekcijos greitis bus labai skirtingas, net jei Lietuva nieko nedarytų. Įvestas karantinas stabdo infekcijos plitimą ir tai yra labai gerai, bet ar tikrai nereikėtų savęs paklausti, kaip labai šį plitimą reikia stabdyti, kad Lietuvos neužgriūtų sunkiai sergančiųjų lavina, bet, kad galiausiai šalis įgautų grupinį imunitetą, ne visiško ekonominio ir socialinio kracho sąlygomis.
Bijau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek teks rinktis. Matematika čia nesudėtinga, – jei Lietuvoje kasdien užsikrėstų 1000 žmonių (t. y. 100 kartų daugiau nei nustatoma dabar), mes karantiną galėsime nutraukti maždaug po 5–6 metų (galbūt vakcina ir bus prieinama anksčiau, gal efektyvūs antivirusiniai vaistai, bet tai vis tiek užtruks).
Ar tikrai protingai elgiamės nuo pat pradžių griežtai stabdydami visuomenės gyvenimą, nes plintant virusui toliau, valdžiai tiesiog politiškai teks priimti dar griežtesnius ribojimus, nes antraip rinkėjams atrodys kad kovotojai nieko neveikia. Bet kokiu atveju infekcija plis, atsiras aukų ir reikės sprendimų „liaudžiai nuraminti“. Bus labai sunku nesiimti „totalaus tautos suvarymo į namus“ taktikos, nors tai gali turėti ir negrįžtamas pasekmes mūsų visuomenei (skirtingai nei gali pats virusas).
Dabar yra visos sąlygos riboti infekcijos sklidimą tarp senesnių gyventojų, kurių daugelis gyvena pakankamai izoliuotai mažesniuose miesteliuose ir miestuose, – tai ir turėtų būti prioritetas. Būtent vidutinio dydžio ir maži miestai turėtų būti padidinto dėmesio centre, nes ten senjorų dalis didžiausia, o koncentracija yra pakankamai didelė.
Infekcijos socialinės pasekmės tokiems miestams, jau dabar sparčiai netenkantiems gyventojų, gali būti labai didelės. Mažos periferinės vietovės (kaimai ir viensėdžiai), kaip taisyklė, bus paliestos vėliausiai, kai pats sergamumo pikas bus praėjęs, bet situacija miesteliuose gali būti išties grėsminga. Tokios savivaldybės, kaip Ignalina ar Zarasai, dėl savo demografinės struktūros, jau dabar turėtų sulaukti specialios valstybės pagalbos.
Vargu, ar kam kyla abejonių, kad griežtas karantinas efektyviausiai sumažina spaudimą medicinos sistemai, o taip pat, tikėtina, ir mirčių skaičių, bet yra ne vien medicininiai kaštai. Kaip ilgas ir griežtas karantinas veikia ekonomiką, jau dabar darosi aišku, ir tie prognozuojami minus 1,3–3 proc. nuo BVP yra visiška iliuzija, jei karantinas truks ilgiau kaip mėnesį.
Deja, jokių prielaidų po mėnesio jam pasibaigti nėra. Kiek kitų problemų sukels gyvenimas karantino sąlygomis sunku ir suskaičiuoti. Skyrybos, savižudybės, alkoholio vartojimas praradus darbus ir neišeinant iš namų, smurtas šeimose, depresijos ir t. t. yra neišvengiamos. Akivaizdu, kad ribojamos medicininės paslaugos nulems ir ne vieną ankstyvą mirtį, bet dėl jos niekas dabartinių sprendimų neapkaltins.
Taigi, rizikuodamas būti labai nepopuliarus, drįstu teigti, kad spartesnis infekcijos plitimas ir šiek tiek mažesni ribojimai būtų geresnis sprendimas bent jau pradžioje. Pavyzdžiui leidimas dirbti statybinių prekių parduotuvėms šalies smulkiam verslui būtų labai naudingas, o pavojų pažeidžiamai grupei keltų minimalų, ypač jei būtų reguliuojami pirkėjų, atvykstančių ne nuosavu transportu srautai.
Kita vertus, žinodamas šios kovos generolų nuostatas, spėju, kad bus priešingai, – karantinas griežtės, o ekonomika smuks toliau, nes kol kas griežti sprendimai kelia valdžios reitingus. Tiesiog tai lengviausias kelias, kuris, žinoma efektyviausias infekcijos plitimo prevencijai, bet teks gyventi ir po jos.
Jei virusas neišnaikinamas kur nors Europoje ar net pasaulyje, tai visos žmonių bendruomenės (miestai, regionai, šalys), neturinčios grupinio imuniteto, vėl patirs epidemiją, kai karantinas baigsis. Taigi, greičiausiai sėdėsime namuose ilgai. Gal vieningos Europos idėjos tai ir nesugriaus, bet gali visaip atsitikti. Nuobodulys ir skurdas taip pat yra pavojingi. Neprotingi ribojimai gali virsti dar neprotingesniais protestais, riaušėmis ar pan., kur sąlygos plisti virusui bus dar geresnės.
Komentarą parengė Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas profesorius Donatas Burneika.
