Daug kas mano, kad per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje reikėtų nuspręsti priimti Ukrainą į NATO nelaukiant karo pabaigos, nes niekas nežino, kada karas baigsis ir negalima nuvilti Ukrainos, nes tai būtų pakartota 2008 m. Bukarešto klaida, kai Ukraina buvo palikta nežinioje. Kaip komentuotumėte šią situaciją?
Priėmimo klausimas daugeliui valstybių yra netenkinantis jų pozicijos. Visų pirma, jei žiūrime į NATO organizacijos funkcijas, galų gale jos dokumentus, kad ir tą patį 5 straipsnį, tai de fakto reiškia NATO blokui pradėti karą su Rusija. Ar yra NATO blokas pasiruošęs karui su Rusija? Turbūt, nepanašu, kaip ir nepanašu, kad Lietuva būtų pasiruošusi karui.
Antra alternatyva, jei karo nepradeda NATO blokas su Rusija ir Ukraina pasilieka tame pačiame statuse – ji yra Rusijos agresijos auka, mes turime situaciją, kai NATO blokas diskredituojamas.
Kodėl jis diskredituojamas?
Jei už NATO ribų esančiai valstybei tiek padeda, tiek padės valstybei, kuri yra NATO organizacijos narė. Ir 5 straipsnis irgi įpareigoja tik teikti pagalbą, nepasakyta, kad čia visi su branduoliniu ginklu, su strateginiais bombonešiais puola į karą. Nėra taip pasakyta. Reikia nacionalinio parlamento pritarimo, procedūros yra gana sudėtingos, jeigu nori gauti visus sutikimus, tai nėra paprasta.
Netrūksta analitikų, kurie sako, kad NATO turės neišvengiamai įsitraukti į karą, jei tikisi Ukrainos pergalės, nes kitaip Ukraina be NATO gali nelaimėti. O jei nelaimės, Rusija ateis į NATO rytinį flangą.
Rusija jau atėjo prie NATO rytinio flango. Realiai, dabar yra ne Ukrainos ateities klausimas, o NATO rytinio flango ateities klausimas – ar mes iš rytinio flango sugebame sukonstruoti tvirtovę ir ar ta tvirtovė yra konsoliduojama prieš Rusiją, ar nepavyksta konsolidacijos pasiekti. Čia yra pamatinis klausimas, nes rytiniame flange yra prarastas buferis – Baltarusija. Šį buferį praradome po 2020 m. įvykių. Jei Ukraina silpsta kaip buferio dalis – silpsta ekonomiškai, demografiškai, yra palaikoma karinė galia. Yra klausimas dėl rytų flango konsolidacijos ir karinės galios įgavimo, nes karai paprastai baigiasi tada, kai atsiranda balansas tarp kovojančių pusių. Kol kas balanso nėra.
Vokiečiai pažadėjo Lietuvai brigadą, Kanada latviams pažadėjo 2 tūkst. karių, tai pakankamas atsakas?
Baltijos šalių gynybai reikia 16 brigadų. Tai yra vienas iš daugybės žingsnių, kurį privalu padaryti, kad būtų užtikrinta Baltijos šalių gynyba. Visų pirma, tikrai neapsieisime be visuotinės karinės prievolės, kol kas nesimato karinės prievolės, nežinau, kada ji bus įgyvendinta, nes nėra visos eilės organizacinių priemonių. Tik su Prigožino skandalu paaiškėjo, kad nėra sienos priedangos planų. Atsiprašau, 16 mėnesių esame tokioje situacijoje, kada netoli mūsų sienos vyksta karas, o pas mus nėra adekvačių sienos priedangos planų. Nebūtinai, kada planus turi, jie būna įgyvendinami ir galų gale nežinia, ar tie planai būtų efektyvūs.
Panašu, kad Švedija gali būti nepriimta į NATO net per viršūnių susitikimą Vilniuje, nes Vengrija atidėjo balsavimą dėl ratifikavimo iki rudens, Turkija irgi kol kas priešinasi. Ką tai reiškia? Kaip turėtume situaciją vertinti – kalti tik vengrai ir turkai?
Mes gerai gyvenome, kai tikėjome į hegemoną ir hegemonas buvo pakankamai stiprus – tai yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Dabar dauguma valstybių pajuto, kad hegemonas nebėra toks, koks buvo ir formuojasi daugiapoliarinis pasaulis – patinka tai mums, ar ne. Visi, kaip 30 metų karo metu XVII a. pradeda ieškoti galimų išeities variantų. Vengrija savo interesą suvokia vienaip, turkai – kitaip, lenkai – dar kitaip.
Ar tai nediskredituoja NATO su Švedijos situacija?
Formaliai visos valstybės turi veto teisę. Yra klausimas, kodėl kai kurios valstybės nėra sukalbamos ir kodėl jos anksčiau buvo sukalbamos. Akivaizdu, kad visa eilė valstybių darosi nesukalbamos, kadangi jos ima nesitapatinti su didžiausios NATO valstybės interesais. Čia ne švedų problema, čia problema tų valstybių, kurios nenori, kad Švedija būtų priimta ir kaip tos valstybės skaičiuoja savo interesą, jos nenori, kad sustiprėtų šiaurės rytų blokas, kuris yra išimtinai susirūpinęs Rusijos problema ir kuris mato Rusiją kaip pagrindinę grėsmę.
Pokalbį išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
1 d. ·
Ohmanas rėžia sau ir saviškiams po 5000 per mėnesį nuo žmonių aukų Ukrainos kariams. Lentelė su atlyginimų dinamika prikišamai rodo, kad didysis atlyginimų šuolis kaip tik per didžiąsias akcijas. O gal čia pūslėms nuo pinigų skaičiavimo gydyti? Gal laikas parodyti čekučius, Ohmanai? Alio, FNTT!
