Azatas visada gyveno aktyviai, ypač pastaruosius 10 metų – buvo savanoriu. Padėjo tiek ukrainiečiams kariams, kovojusiems Donbase, tiek karo persikėlėliams. Šiai grupei armėnas priklauso ir pats, nes jo šeimai bėgti nuo karo teko ne kartą. Pirmą sykį, kai Azatui buvo vos 11 metų.
„Dėl tam tikrų įvykių Armėnijoje, Kalnų Karabache, mano tėvai nusprendė persikelti į Ukrainą“, – teigė A. Azatianas.
Įkalintas, kai pabėgo į Ukrainą
Armėnų šeima ne vieną dešimtmetį gyveno Donecko srityje, iki 2014 metų, kai įsiveržė rusų kariai. Bijodami dėl savo gyvybės persikėlėliai vėl turėjo bėgti – šį kartą į Berdianską Zaporižios srityje. Tačiau vyras net neįtarė, kad 2022 metais okupantai į jo namus ims brautis trečią kartą.
Berdianską rusai okupavo trečią įsiveržimo dieną. Azato kraštietis Sergejus tomis dienomis tarnavo teritorinėje apsaugoje. Jis negalvojo, kad miestą taip greitai užgrobs okupantai. Todėl žmona su 4 vaikais liko namie, atkirsti fronto linijos. Sergejus tapo artileristu – numušė du lėktuvus ir sraigtasparnį.
„Valdyti stingerį aš išmokau iš vaizdo įrašų Youtube kanale. Su lėktuvu paprasčiau, jis praskrenda dideliu greičiu. Jis praskrenda, tu į jį iš paskos šauni. Paprasta. O jei straigtasparnis – jau sunkiau. Jis pakimba. Jis žiūri į tave, tu žiūri į jį. Ir turi sekundes, kad reaguotum“, – tikino persikėlis Sergejus.
Azatas buvo tarp pirmųjų, ėjusių į gatves reikalauti, kad okupantai dingtų iš miesto. O, kai mėgino išvežti pažįstamus į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, vyrą rusai paėmė į nelaisvę ir įmetė į rūsį. Ten, kaip prisimena Azatas, buvo apie 100 žmonių.
„Buvau pasiruošęs mirti“
„Baisiausia buvo girdėti, kaip tardo moteris. Daugelis vyrų, ne tik aš, rėkėm, kad vietoj jų kankintų mus“, – įvykius prisiminė persikėlėlis.
Kankino ne eiliniai kariai, prisimena vyras, o Rusijos specialiosios tarnybos.
„Mane kratė elektra. Mušė lazdomis, geležiniu vamzdžiu. Ar buvau pasiruošęs mirti? Taip, buvau pasiruošęs. Kartais tiesiog norėjosi mirti, kad nejaustum šitų kankinimų“, – tikino A. Azatianas.
Neišgavę jokios svarbios informacijos, 43-ią buvimo rūsyje dieną vyrą paleido pas šeimą. Vėliau padedamas savanorių jis persikėlė iš Berdiansko į Zaporižią. Kiek vėliau iš ten galėjo išvažiuoti Sergejaus žmona su vaikais.
„Vaikai mato, koks pavojus. Girdi sprogimus, šūvius. Prie jų šaudė tankas ir kulkosvaidžiai. Jie visa tai matė, girdėjo. Jie išgyveno stresą. Turiu sūnų, jam tuo metu buvo šešeri. Jis užsisklendė savyje. Atvažiavęs čia verkė. Jis nieko nenorėjo“, – pasakojo vyras.
Atidarė reabilitacijos centrą
Tam, kad padėtų persikėlusiems vaikams užmiršti išgyventą stresą, Azatas Zaporižioje atidarė reabilitacijos centrą.
„Vaikai gali ateiti tiesiog žaisti, daug vaikų lanko užsiėmimus. Taip pat pas mus ateina psichologai. Vaikams ypač patinka dainuoti, o į gitaros pamokas tiesiog su malonumu atbėga“, – sakė auklėtoja Jekaterija.
Kai grįžo į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją Azatas patyrė kelias operacijas, tačiau žiaurūs sumušimai iki šiol primena apie save.
„Aš raišuoju. Labai nerimauju dėl savo kojos. Paprastai sakant, man mėsa nuo kaulo buvo atšokusi. Man išmušė priekinius dantis, jie visi kabojo. Aš juos pats įstačiau ir jie kažkaip prigijo. Man jau atliko kelias žandikaulio operacijas. Būgneliai sprogo nuo kankinimų elekra“, – išgyvenimais dalinosi persikėlėlis.
Bet vyras nenuleidžia rankų. Jis tiki į Dievą. Sako, įsitikinęs, kad jei išgyveno, vadinasi, šioje žemėje dar turi nebaigtų užduočių.
Visą reportažą rasite straipsnio pradžioje.
