Balandžio 24 diena buvo simbolinė: suėjo 2 mėnesiai, kai Rusija vykdo genocidą Ukrainoje. Tuo pat metu tą dieną Prancūzijoje vyko prezidento rinkimų II turas, jame į dvikovą stojo prezidentas Emmanuelis Macronas ir kraštutinių dešiniųjų lyderė, su Rusijos diktatoriumi Putinu siejama Marine Le Pen, kuri, jei būtų laimėjusi, siektų NATO ir Rusijos „draugiškų santykių atkūrimo“.
Erica Jennings portalui tv3.lt papasakojo, kokia buvo protesto mintis ir atskleidė savo baimes.
„Tai buvo protestas prieš prancūzų abejingumą ir neveikimą. Prancūzai ir vokiečiai labai lėtai ėmėsi veiksmų, pernelyg delsė ar tiesiog kažko laukė. Tuo metu buvo labai didelė tikimybė, kad Marine Le Pen gali laimėti Prancūzijos prezidento rinkimus, ir ji yra labai didelė Putino gerbėja. Protestu buvo siekiama pabrėžti artėjančių rinkimų pavojų ir prancūzų neveiklumą“, – kalbėjo E. Jennings.
Surengta akcija buvo viena iš įdomesnių protesto formų – jos metu susibūrę menininkai pilstėsi „krauju“. Tačiau ne visi tai suprato kaip protestą, o veikiau kaip keistą „pasilinksminimą“.
„Man sunku patikėti, kad kas nors pagalvotų, kad mes ten tiesiog linksminomės. Tie, kurie atėjo pažiūrėti, aiškiai suprato žinią. Tie, kurie apie tai perskaitė spaudoje, gali patys nuspręsti, kuo tikėti. Jau seniai sužinojau, kad niekada neįtiksi visiems. Taip pat sužinojau, kad tie, kurie greitai kritikuoja, ypač iš už nugaros, dažniausiai patys nieko nedaro. Siūlyčiau visiems susitelkti į tai, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad padėtų Ukrainos žmonėms. Net jei tai būtų 2 eurų auka. Tačiau tai daryti reikia“, – veiksmų imtis ragina Erica.
„Esu tikra, kad bus daugiau protestų, daugiau pasirodymų ir daugiau susibūrimų. Kol ketinimas nuoširdus – kuo daugiau, tuo geriau. Negalime sustoti ir negalime tapti abejingais“, – kalba ji.
Prabilo ir apie kontraversiškai pasisakiusius
Moteris sako, kad jai labiausia apmaudu dėl tų atlikėjų, kurie, prasidėjus karui, stojo į gretas tų, kurie pritaria ar kaip nors kitaip teisina karinius veiksmus Ukrainoje.
„Manau, kad tai, kas buvo pasakyta, buvo baisu, kvaila ir tikra pamoka tiems, kurie kalba prieš pagalvodami. Taip sakyti negalima. Juk mes žinome, kaip kenčia Ukrainos žmonės. Tai spaudžia širdį“, – tikina ji.
Taip pat paklausėme, ar atlikėjos manymu, reikėtų suteikti galimybę ant scenos lipti atlikėjams, kurie viešai palaiko karo veiksmus. „Manau, kad tiems, kurie viešai palaiko genocidą, neturėtų būti leista koncertuoti šalyse, kurios nepalaiko genocido.“
E. Jennings pastebi, kad dabar itin gajus ir dažnas cancel kultūros (liet. atšaukimo kultūros) reiškinys – fenomenas, kuris kelią aršią diskusiją apie žodžio, minties laisvę ir jų ribas. Laisvo viešojo kalbėjimo tradicijų trūkumas ypač posovietinėse valstybėse dažnai lemia žodžio laisvės ribas suvokti itin siaurai arba kaip visiškai neturinčias ribų.
„Liūdna, kad dabar tie, kurie politikoje yra „kairieji“ ar „dešinieji“, primena, kad mus vienija mūsų demokratinės vertybės. Manau, kad ypač šiais laikais, kai yra socialinių tinklų burbulai, svarbu sekti žmones, su kuriais nesutinki, ir su jais kalbėtis. Ne kovoti su jais, o diskutuoti be įžeidinėjimų“, – sako ji.
Erica tikina, kad pokyčiai gyvenime – persikraustymas į kitus namus po skyrybų bei pradėtas naujas etapas jai padėjo susidėlioti prioritetus. Dabar ji iš naujo atrado kūrybą ir papasakojo apie savo veiklą padedant ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo.
„Dabar visada klausausi įvairios muzikos, tačiau, kadangi ir vėl pradėjau rašyti savąją, daugiau girdžiu savo balsą ir pianiną, – šypsojosi ji. – Dalyvavau daugelyje protestų ir kartu su atlikėjais iš viso pasaulio atlikau ukrainiečių liaudies dainą. Didžiausią dėmesį skiriu pagalbai dviems asociacijoms – asociacija „Lygiai“ ir „Fast & Fare“.
Asociacijai „Lygiai“ aš padedu rinkdama lėšas, kurios keliauja išprievartautoms moterims, vaikams Ukrainoje. Šiuo metu renkame pinigus ginekologijos mobiliajam skyriui. Kviečiu visus galinčius paaukoti. O„Fast &Fare“ tikslas – tiekti maistą milijonams šalies viduje nuo karo bėgančių ukrainiečių.
Skirtumas yra tas, kad „Fast & Fare“ bendradarbiauja su Ukrainos ūkininkais, maisto tiekėjais, įmonėmis ir restoranais, kad pagamintų maistą ir pristatytų jį žmonėms. Taigi taip padėtume ne tik maitinti žmones, bet ir išlaikyti vietos verslą“, – pasakoja pašnekovė.
