• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Leisti ligos išvargintam pacientui gyvenimą užbaigti savo noru pasirenkant eutanaziją ar išlaukti natūralios mirties? Viešojoje erdvėje vėl grįžus prie diskusijų apie eutanaziją ir jos bent dalinio įteisinimo Lietuvoje poreikį bei galimybes, medikų, pacientų atstovų ir politikų nuomonės nevienareikšmės. 

Leisti ligos išvargintam pacientui gyvenimą užbaigti savo noru pasirenkant eutanaziją ar išlaukti natūralios mirties? Viešojoje erdvėje vėl grįžus prie diskusijų apie eutanaziją ir jos bent dalinio įteisinimo Lietuvoje poreikį bei galimybes, medikų, pacientų atstovų ir politikų nuomonės nevienareikšmės. 

REKLAMA

Kai kam tai yra pagalba žmogui kančioje, kai kam – žmogžudystė pagal pareikalavimą. Nors esama šalių, kur eutanazija yra įteisinta, mažiausios diskusijos šiuo klausimu visuomenėje paprastai įplieskia didelius nesutarimus ir padalina žmonės į radikaliai priešingų nuomonių stovyklas.

Šiuo metu aktyvi eutanazija įteisinta tokiose šalyse kaip Šveicarija, Nyderlandai, Kanada, Ispanija, Portugalija, Naujoji Zelandija, Liuksemburgas, Kolumbija, Belgija. Pastaroji tapo pirmąja valstybe, leidžiantį atlikti eutanaziją net neribojant paciento amžiaus, Nyderlandai šiemet taip pat leido eutanazija pasinaudoti ir nepagydomai sergantiems vaikams nuo vienerių iki dvylikos metų.  Tiesa, kitose šalyse taip pat leidžiama pasyvioji eutanazija, kai paciento ar jo artimųjų prašymu nutraukiamiamas gyvybę palaikantis gydymas. 

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje irgi ne kartą keltas klausimas apie tam tikros formos eutanazijos įteisinimą mūsų šalyje. Tiesa, tokių įstatymų siūlymai palaikymo nesulaikė. Ar dabar atėjo laikas apie tai svarstyti?

REKLAMA

Laukia naujos morfijaus dozės ir meldžia mirties

Ilgametę patirtį slaugant pačius sunkiausius ligonius turinti slaugytoja Laima Baršauskienė apie eutanaziją ir galimybes ją įteisinti kalba labai paprastai. Savo akimis matydama skausmo išvargintus ir gyvenimo finišo tiesiąją pasiekusius pacientus, ji sako įsitikinusi, kad tokiems žmonėms paprasčiausiai turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti. Tik tiek.

Pašnekovės manymu, pilnam eutanazijos įstatymui mūsų visuomenė dar toli gražu nepribrendusi ir tam pribręsti galbūt reikėtų ne vieno dešimtmečio, tačiau šiandien būtina kalbėti apie sunkiai sergančius ir nepakeliamai kenčiančius ligonius.

REKLAMA
REKLAMA

„Kalbu apie bazinį eutanazijos variantą – tuos žmones, kuriems liko gyventi savaitė, trys dienos, dešimt valandų, kai tos kančios nei pats žmogus gali iškentėti, nei artimieji pajėgūs į tai žiūrėti. Artimiesiems belieka pasyviai stebėti, kaip beviltiškai sergantis jų mylimas žmogus kenčia, kartais tiesiog maldauja kaip nors „suorganizuoti“ mirtį“, – konstatavo L. Baršauskienė.

Pasak jos, kai žmogui jau labai labai sunku ir jis telaukia naujos nuskausminamųjų dozės, galimybė išgerti „mirties piliulę“ gali tapti vienintele išeitimi iš nepakeliamos būklės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kai kamuoja dideli skausmai, būna, pasitaiko, žmogus tyliai taupo morfijų ir dėlioja strategijas, kaip reikėtų jį susileisti. Lyg netyčia pasmalsauja, o iš tiesų kvočia ir, atrodo, tyliai strateguoja. Būna, pacientas prašo, suleidus medikamentus į veną, kateterį palikti neištrauktą – ryt juk vėl reikės leisti vaistus, tai kam čia kasdien badyti? Ir negali jokiu būdu tenkinti tokio prašymo ne vien dėl to, kad tiesiog negalima, bet ir dėl to, kad primygtinis prašymas kartais skamba gan įtartinai. Kartais atrodo, kad žmogus tuo gali pasinaudoti, o tu, slaugytoja, po to atsidurti teisme. 

REKLAMA

Kitas pacientas, buvęs gydytojas, turintis vėžio metastazes visame kūne, kai pas jį ateidavau, ir užuolankomis, ir tiesiai šviesiai nuolat kamantinėdavo, kaip žmonės žudosi, kaip tą daro medikai... Jis sakė, kad jei bus labai blogai, pats susitvarkys, ras kaip, svarbu, kad tik rankos veiktų: „Labiausiai bijau, kad lūš kaklas, jame didžiausia metastazė, tuomet rankų nevaldyčiau, pats jau nieko negalėčiau, ką tada reiktų daryti?!“ – realiais pavyzdžiais dalinosi slaugytoja.

REKLAMA

Tai padarytų savo, o ne mediko rankomis

Pašnekovė pabrėžė, kad tai yra sveiko proto, gana pragmatiški šalto kraujo ir mąstymo žmonės, kurie tiesiog nori turėti tokį pasirinkimą.

„Aišku, dalis jų, kai jau ateis lemiama valanda, iš paskutiniųjų kabinsis į gyvenimą. Taip tikrai būna, ir tie, kurie sako, kad pasiekę finišo tiesiąją ieškos būdų pasidaryti sau galą, atėjus tai valandai tik maldauja sumažinti skausmą, kad dar kažkaip nors kiek palengvėtų, taupo kiekvieną likusią savo gyvenimo valandą. Tad atvejai yra patys įvairiausi. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet esu už tai, kad žmonės turėtų kuo daugiau pasirinkimų. Jei žmogus nekenkia kitiems, o tiesiog nori kažkokiu trumpu veiksmu atimti sau gyvybę, kai nebegali daugiau kentėti, manau, kad būtų humaniška jam tokią teisę suteikti“, – pabrėžė L. Baršauskienė. 

„Kalbu apie bazinį eutanazijos variantą – tuos žmones, kuriems liko gyventi savaitė, trys dienos, dešimt valandų, kai tos kančios nei pats žmogus gali iškentėti, nei artimieji pajėgūs į tai žiūrėti. Artimiesiems belieka pasyviai stebėti, kaip beviltiškai sergantis jų mylimas žmogus  kenčia, kartais tiesiog maldauja kaip nors „suorganizuoti“ mirtį“, – sakė L. Baršauskienė.

REKLAMA

Tiesa, ji svarstė, kad esant dabartinei visuomenės brandai kol kas būtų linkusi galvoti tik apie pradinį variantą, kai žmogus savo rankomis galėtų paimti tokią paskutinę tabletę.

„Bent jau kol kas esu kategoriškai prieš, kad šioje situacijoje kažkas kitas nuspręstų, išskyrus nebent atvejus, kai žmogaus smegenys tikrai mirę, tada galbūt artimieji sutinka, jog asmuo būtų atjungtas nuo gyvybę palaikančios aparatūros. Bet kitu atveju žmogus tiesiog paprašytų, pavadinkime, „mirties kapsulės“, kad ir kaip kam tai baisiai beskambėtų, gydytojas ją išrašytų ir tada pats žmogus nuspręstų, ar ištiesti ranką ir paimti ją. Gal tik pasidėti šalia ir numirti kančioje neišdrįsus jos paimti, bet tokį pasirinkimą turėti“, – pabrėžė slaugytoja.

REKLAMA

„Žmogus ne gyvena, o vegetuoja“

Pašnekovė sakė, kad vien jau rimtai apsirgus gripu jai pačiai, kaip itin retai sergančiam žmogui, tai būna tokia trumpalaikė pasaulio pabaiga – kai lauki tik vieno, kad kuo greičiau imtų gerėti. 

„Ir tai, be abejo, visiški niekai, palyginus su paliatyviųjų kančiomis. Aš taip įpratusi prie nuolatinės puikios savijautos, kad, manau, jog priprasti prie nepakeliamos kančios būtų nepakeliamai sunku. Todėl ir sau norėčiau pasirinkimo – kentėti ar ne. O, įsivaizduokite, kaip žmogus per kokius 2 metus pavargsta sirgti išties sunkia liga, kai jam kasdien labai skauda, nežiūrint to, kiek daug per dieną yra suleidžiama ar kitu būdu suduodama nuskausminamųjų. Deja, yra atvejų, kai visa tai veikia gana trumpai, per trumpai, o naują dozę galima skirti tik po tam tikro laiko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir taip gal pusę metų tai viena sistema stoja, tai kita stringa, organizme pastoviai kažkas nesutinka reikiamai veikti. Tas paliatyvusis pacientas tikrai nepanašus į apysveikį žmogų ir dažnai gyvena labai sudėtingą gyvenimą. Neretai jis ne tiek gyvena, kiek vegetuoja nuo vienos iki kitos nuskausminamųjų dozės ar iki to laiko, kai bent kažkiek „užsives“ žarnynas ar pagaliau priverstinai suveiks šalinimo sistema.

Bandant išspręsti vieną problemą, „iššoka“ kitos, ir dar kitos, o paskutinėmis dienomis, valandomis pasileidžia streikuoti viskas paeiliui. Mes visus akcentus sudedame ant skausmo, nors esant kai kuriems susirgimams žmogus gali jokio skausmo nejausti, tačiau bendras viso organizmo neveikimas yra kažkas nesuvokiamai baisaus. Žmogus tiesiog kenčia valandų valandas, galbūt dienas, savaites ir ta kančia niekaip negali baigtis, o jis turi sulaukti tos natūralios pabaigos. Nematau tame jokios prasmės“, – konstatavo L. Baršauskienė. 

REKLAMA

Jos teigimu, gerai, jei nuskausminamieji puikiai veikia 6 valandas, žmonės dar gali užsiimti kažkokia veikla, sykiais net pasidaryti valgyti ar kažkiek pasitvarkyti, o vėl pasijutus blogai gultis į lovą. 

„Tai aš dar galiu suprasti – žmogus turi momentus, kai jaučiasi patenkinamai. Bet visai kas kita, kai visi žmogaus rezervai jau būna visiškai išeikvoti, visos turimos talpos ne tik tuščios, bet ir sausos. Žmogus kaupiasi, kad kai vėl skaudės, užeis vienokio ar kitokio blogumo banga, kaip nors iškentėtų, kol vėl pradės veikti vaistai. 

REKLAMA

Taip, yra priemonių, bet jos sudėtingos, ligoninėje naudojamos įvairios pompos medikamentams, kurios leidžia dozuoti ir ištisai palaikyti tą nuskausminimą. Bet visi mano paliatyvieji pacientai gyvena savo namuose, dėl to viskas smarkiai sudėtingėja. Nežinau, kiek tokiais atvejais reikėtų specialistų, ar vien slaugytojų pakaktų, gal reikėtų gydytojo, kuris bent kartą per dieną užsuktų pas pacientą – ne kiekvienas žmogus pajėgus naudotis sudėtinga įranga pats, ir ne kiekvieno namuose apskritą parą būna gabūs pagalbininkai. Be to, žmonės su tokiomis būklėmis gyvena atkampiai, kaimuose, rajonuose, kur gal iki ligoninės net kelios dešimtys kilometrų“, – kalbėjo L. Baršauskienė.

REKLAMA
REKLAMA

Neišvengiamai apauga sąmokslo teorijomis

Ji sutiko, kad vien kalbėjimas tokiomis temomis kaip eutanazija, organų donorystė ir kitais jautriais visuomenėje klausimais sukelia pliūpsnį diskusijų, neretai – ir šūsnį neadekvačių pasisakymų, tačiau, jos manymu, tai nėra priežastis, kodėl apie tai neturėtų būti diskutuojama.

„Galima prisiminti, kas buvo, kol įsivažiavo mirusiųjų kremavimas. Ko tik nebuvo prisąmokslauta, iki visiško absurdo – kad papuošalus iš žmonių kaulų darys, sumaišys pelenus, atiduos visai ne tuos ar dviejų sumaišę per pusę padalins... Deja, dalies žmonių, net jiems detaliai, akivaizdžiai parodžius, kaip vyksta visas kremavimo procesas, būtų nepavykę įtikinti kitaip. Kaip ir su organų donoryste – bijota, kad turinčiuosius donoro kortelę vos ne gatvėse gaudys ir reikiamus organus išiminės, žmogaus mirties nelaukę. Tai tokių tamsių žmonių, kurie kuria ir platina sąmokslo teorijas, buvo, yra ir bus visada, tačiau jie neturėtų būti visuomenei svarbių klausimų lėmėjais“, – pastebėjo slaugytoja.

„Jau yra šalių, kurios yra įteisinusios eutanaziją. Ir kas kelia nerimą, štai Kanados, kuri eutanaziją įteisino 2016 m., pavyzdžiai rodo, kad jei iš pradžių reglamentavimas būna labai griežtas – ją taikyti galima siaurais ir išskirtiniais atvejais, su laiku reglamentavimas keičiasi ir kuo toliau, tuo labiau laisvėja“, – sakė N. Čiakienė.

REKLAMA

L. Baršauskienė pridūrė juo labiau nemananti, kad tam tikrais atvejais įteisinus eutanaziją žmonės būtų spaudžiami tokiu būdu užbaigti gyvenimą ar kad vaikai pultų taikyti eutanaziją savo seniems tėvams, kurie esą jiems trukdo:

„Kaip tik matau, kaip didelė dalis mano pacientų vaikų uoliai rūpinasi savo tėvais, laksto po kelis kartus per dieną ar pas save apgyvendina. Negalėčiau net įtarti, kad kažkas iš jų slapčia regztų planą, kaip savo senu tėvu ar mama atsikratyti ar kažkaip susidoroti. Taip, jie pavargsta, susipyksta, apsižodžiuoja, būna visko, nes slaugymas – užsiėmimas ne iš lengvųjų, švelniai tariant. Pailsi, išsimiega, atsiprašo, susitaiko ir vargsta vargelį toliau.“

Eutanazija nėra gera išeitis

Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė savo ruožtu apgailestavo, kad neretai kalbant apie eutanaziją ji yra tarsi supriešinama paliatyviajai pagalbai.

„Yra pasakoma, kad eutanazija yra garbinga mirtis, vienintelė galimybė išlaisvinanti žmogų iš dvasinės ir fizinės kančios. Bet taip nėra, paliatyviosios pagalbos tikslas yra lygiai tas pats – išlaisvinti žmogų nuo šios kančios. 

Tad mūsų pozicija visada buvo tokia, kad eutanazija nėra geras būdas, kaip dažnai yra pasakoma, jog tai esą gera išeitis. Bet kuriuo atveju tai yra žmogžudystė, nes tai yra padaroma kito rankomis. Mūsų pozicija yra ta, kad svarbiau plėtoti paliatyviąją pagalbą, nes jos tikslas – padėti žmogui iškeliauti be fizinės ir dvasinės kančios“, – kalbėjo ji. 

REKLAMA

Pašnekovė neslėpė, kad iš pacientų bendruomenės, jų artimųjų kartais sulaukiama skambučių ir laiškų, prašančių ir skatinančių įteisinti eutanaziją Lietuvoje:

„Tiek patys pacientai, tiek jų artimieji susiduria su nepakeliama kančia, kai žmogui nebėra galimybių pagelbėti. Ypač kai į diskusiją įsijungia tie, kurie jau prieš kurį laiką atsisveikino su artimuoju, sako tokioje kančioje nematantys prasmės.“

Artimiesiems siūlo kaip geriausią išeitį

N. Čiakienės pastebėjimu, vis tik svarbu suvokti, kad diskusijos šia tema vyksta ne lygioje vietoje, o jau turimi šalių pavyzdžiai verčia rimtai susimąstyti:

„Jau yra šalių, kurios yra įteisinusios eutanaziją. Ir kas kelia nerimą, štai Kanados, kuri eutanaziją įteisino 2016 m., pavyzdžiai rodo, kad jei iš pradžių reglamentavimas būna labai griežtas – ją taikyti galima siaurais ir išskirtiniais atvejais, su laiku reglamentavimas keičiasi ir kuo toliau, tuo labiau laisvėja. 2021 metais eutanazija yra viena iš 30-ies mirčių priežasčių, tai yra didelis mastas.“

Ji pasakojo, kad Kanadoje jau yra atlikti tyrimai, kurie nagrinėja šį klausimą, ir situacija yra tokia, kad labai didelė dalis artimųjų gailisi, kad buvo priimtas šis sprendimas. 

„Be to, pacientai liudija, kad net patys specialistai eutanaziją tam tikrais atvejais – žmonėms su didele negalia, turintiems kažkokių didelių sutrikimų, ar jei gyvenimas brangiai kainuoja, reikia parenterinio maitinimo, labai stipriai pritaikyti namus –  pasiūlo kaip išeitį. Tad svarstant tokius klausimus turi būti labai atidžiai nagrinėjama kitų šalių patirtis, kad nebūtų tokių piktnaudžiavimo atvejų, eutanazija nebūtų suvokiama kaip finansiškai lengvesnė išeitis“, – pabrėžė POLA atstovė.  

REKLAMA

Ji pažymėjo, kad diskutuoti čia tema būtina, bet vis tik labai abejotų, ar reikia eutanaziją įteisinti Lietuvoje. Pasak jos, tai labai sudėtingas, daug aspektų paliečiantis klausimas. Ypač daug klausimų kelia tai, kas atliekant eutanaziją turėtų būti tarpininkas ir nutraukti gyvybę žmogui.

„Pagalba pasitraukiant iš gyvenimo kančioje, pagalba nužudant šiuo metu traktuojama kaip žmogžudystė, ir bylų yra dėl to buvusių, kai ar slaugytojai, ar artimieji padeda pasitraukti žmogui iš gyvenimo. Be to, tarp nusižudančių Lietuvoje labai daug yra vyresnio amžiaus žmonių, tai vėl grėsmė, nes tam žmogų dažnai pastūmėja beviltiškumas ir negaunama pagalba, ypač psichologinė“, – konstatavo N. Čiakienė.

Atskirti eutanaziją nuo užsispyrėliško gydymo 

Paklaustas, ką manantis apie poreikį tam tikrais atvejais įteisinti eutanaziją Lietuvoje, gydytojas anesteziologas reanimatologas, Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos prezidentas prof. Andrius Macas pabrėžė, kad tai sugrįžtame prie klausimo visiškai nesprendžiančio labai svarbių šios srities klausimų. Pasak jo, pirma ir pagrindinė užduotis yra sutvarkyti sistemines problemas susijusias su skausmo, paliatyviosios slaugos prieinamumu.

„Darbo šiuo metu yra nors vežimu vežk, ką galima padaryti, kad daugeliu atveju būtų galima padėti žmogui ir išvengti poreikio net svarstyti apie eutanaziją. Pirmas dalykas, turėtume dėti visas pastangas, kaip didinti skausmo medicinos paslaugų prieinamumą. Ir visų pirma – viešajame sektoriuje. Sutikime, kad idealiomis sąlygomis turėtų būti surėdyta taip, kad skausmas neturėtų būti verslą dominantis klausimas.

REKLAMA

Dabar hipotetiškai kalbame, kad nesuvaldžius skausmo žmogui jis tampa nepakeliamas, kenčiama ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Bet apie tai, kad efektyvios skausmo medicinos paslaugos būtų prieinamos visiems ir visada, nekalbame ar neužbaigiame to vystymo“, – konstatavo gydytojas.   Kita jo įvardyta kryptis – adekvačios slaugos ir paliatyviosios pagalbos užtikrinimas bei vadinamojo užsispyrėliško gydymo atsisakymas.

„Jei kalbame apie žmogų, kuris yra vegetacinėje būklėje, ar nederėtų iš pradžių pakalbėti, kaip toliau vystyti paliatyviąją slaugą, kad jis gautų pačios geriausios kokybės paslaugas. O jei tokio paciento būklė blogėja ir jau nėra ko tikėtis, svarbu, kad jis ir liktų paliatyvios slaugos pacientu, bet ne tokios būklės būtų pervestas į aktyvaus gydymo zoną. Bet čia reikia ir artimųjų supratimo ir išminties. 

Su tuo susijęs ir trečias svarbus momentas – užsispyrėliško, tai yra neproporcingo gydymo, taikymas, kai jau ir artimieji klausia ir skėsčioja rankomis, kada gi tą žmogų ištiks natūrali mirtis, nes aiškiai matoma, kad nepamatuotai ir nenatūraliai yra palaikomos žmogaus gyvybinės funkcijos“, – kalbėjo A. Macas. 

Dvelkia ir mirties romantizavimu

Profesoriaus manymu, svarstymas apie eutanaziją neišsprendus visų šių dalykų dvelkia mirties romantizavimu ir kartais net gali atrodyti kaip pataikavimas kažkokiems interesams, teiginiams, lozungams ar net tam tikrai kultūrai:

REKLAMA

„O dabar pasvajokime – jei būtų viskas sutvarkyta, tarkime, skausmo ir paliatyvioji medicina ir slauga veikia puikiai, užsispyrėliško gydymo netaikome, gerbiame žmogaus nuomonę net neatvykti į ligoninę ir pasitikti gyvenimo saulėlydį namuose, tada teoriškai gal ir būtų labai mažas procentas tų atvejų, kai nuostabiausi protai nesuvaldys skausmo ar slaugos specialistai matys, kad padėti nebegali. Tik tada atsirastų klausimas kažkokiems tolimesniems pasvarstymams. 

Turime suprasti, kad greta medicinos ir slaugos paslaugų ir pagalbos čia labai svarbūs yra gyvenimo prasmės klausimai. Nūdiena diktuoja liūdnas tendencijas – vis daugiau žmonių jaučiasi vieniši. Pagrindiniu draugu žmogui tampa vienas ar kitas elektroninis įrenginys, o artimieji vis dažniau pasiekiami „per nuotolį“. Vienatvė, perspektyvos nematymas, nieko nebesitikėjimas – dar vienas labai reikšmingas dėmuo šiame klausimo svarstyme. Vis tik tokio sprendimo prisiėmimas sau, mano įsitikinimu, yra per didelė atsakomybė. Nesame visagaliai sprendėjai ar net pagalbininkai, kad galėtume nuspręsti, kam gyventi, o kam – ne.“

Seimo narė konservatorė Jurgita Sejonienė savo ruožtu laikėsi pozicijos, kad visuomenę reikia ruošti šiems klausimams, kad ir kokie jie morališkai sunkūs ir nepatogūs būtų.  

REKLAMA

„Aš gal net nevadinčiau to eutanazija, bet pagalba mirštant, tad aktyvios eutanazijos gal ir nesiūlyčiau. Žinoma, turime paliatyviąją slaugą, turime gerinti jos kokybę ir prieinamumą, bet vis tik turime suvokti, kad yra tų retų atvejų, dažniausiai tai yra arba labai sunkios traumos, nudegimai, arba onkologinės ligos, kai medicininėmis priemonėmis negali palengvinti paciento kančios.

Tad jis galėtų turėti pasirinkimą pats nutraukti gyvenimą, jei gydytojas jam išrašytų medikamentą. Bet tai daugiau išskirtiniai atvejai, nemanyčiau, kad turėtų būti didelės apimtys ar kažkokia sisteminė problema. Bet kuriuo atveju manau, kad pradėti visuomenei diskusiją apie tai tikrai reikia“, – kalbėjo parlamentarė.

SAM atstovas: greitų sprendimų tikėtis neverta

Nors periodiškai viešojoje erdvėje vis grįžtama prie eutanazijos klausimo, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Slaugos ir ilgalaikės priežiūros skyriaus patarėjas Marius Čiurlionis patikino, kad jokių konkrečių sprendimų dėl to artimiausiu metu tikėtis tikrai neverta.

„Diskusijos apie tai vyksta jau ne pirmą kartą, ir ministerijoje prie to kartkartėmis vis sugrįžtama. Tačiau kai kalbame tokiais klausimais, kurie yra susiję su etika, paciento gyvybe, rizikų yra labai daug, tad tokių sprendimų priėmimas ar nepriėmimas reikalauja ilgų metų diskusijų“, – komentavo jis. 

REKLAMA

SAM atstovo teigimu, pagrindė užduotis šiuo metu yra išsiaiškinti, koks yra visuomenės poreikis ir užtikrinti visą būtiną pagalbą tokiems žmonėms. 

„Ministerijos pozicija tokia, kad tikrai privalome diskutuoti, žinoti, kokios yra problemos, kodėl žmonės svarsto apie eutanazijos galimybę. Turime įvairiausių pavyzdžių žiūrint į pasaulines praktikas, kaip pakankamai sunkia sekasi kanadiečiams, turime visai kitokį šveicarų patirtį.

Bet turbūt pagrindinis tikslas, kai kalbame apie mirtį ir sąmoningą mirties pasirinkimą, identifikuoti, kodėl žmogus renkasi taip mirtį – ar yra nepakeliama simptomatika, ar jis negauna reikiamos pagalbos ar vis tai yra per didelė kančia artimiesiems. Ir tada pirmiausia turėtume spręsti problemas, kurios susijusios su sveikatos paslaugų prieinamumu ir tada ieškoti atsakymų, susijusių su eutanazijos prieinamumu“, – pabrėžė M. Čiurlionis. 

Jis atkreipė dėmesį, kad šiandien yra daug galimybių valdyti skausmą, kurį kaip vieną pagrindinių priežasčių kalbant apie eutanaziją, patys pacientai ir jų artimieji ir įvardija.

„Buvo inicijuota visa eilė teisės aktų pakeitimų, kad galėtume priartinti šias paslaugas prie žmogaus, jo namų. Visų pirma plėtojamos paliatyviosios paslaugos namuose, jos jau privalo būti užtikrinamos visose savivaldybėse.

Įteisintos morfino pompos, tai – vienas efektyviausių, jei ne pats efektyviausias būdas, kurį gali skirti paliatyviosios pagalbos gydytojas, žmogui nebereikia važiuoti iki stacionaro tam, kad gautų morfino pompą. Atsižvelgianti ypač onkologinių pacientų skaičių, dvigubiname lovų skaičių, skirtą paliatyviajai medicinai“, – vardijo pašnekovas. 

M. Čiurlionis pridūrė, kad yra numatytos ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų plėtrai. Planuojama atidaryti 10 centrų, kurie veiks visose apskrityse, tai būtų paliatyviosios pagalbos dienos centrai.

„Manau, kad dabar turime labiausiai dėmesį kreipti čia ir dirbti šiais klausimais“, – akcentavo jis. 

Jei jau nera jokios vilties kodel zmogus negali nuspresti pats nesikankinti ir nekankinti artimuju kokia cia zmogzudyste atsibuskit jus is tu viduramziu viena karta
Vienareikšmiškai-Reikia
Esu vienišas
Neturėsiu kas prižiūrės
Slaugos namai košmaras kai lankydavau kaimyne
Pririšti senoliai
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų