Tačiau J. Puidokaitė tvirtina atradusi jai tinkantį santykį su natūra. Menininkę traukia tai, kas turi augimo pagreitį. Augalų vešėjime dailininkė jaučia gyvenimo aistrą, o augalija jai kalba apie gausą, pilnatvę, dosnumą, nuolankumą, trapumą ir amžinybę. Tapydama augalus menininkė bando prasiskverbti iki žmogaus sielos ir gamtą rišančios gijos.
Studijuodama restauravimą, J. Puidokaitė atrado tamsius ir spalvotus gruntus, senųjų meistrų naudotus bent kelis šimtmečius, todėl dažnai ji tapo ant tamsaus pagrindo ir tvirtina, kad tamsus fonas nuteikia jaukiau, natūraliau. Ryškūs žiedai ant tamsaus pagrindo atrodo dar ryškesni. Dailininkė pripažįsta, kad jos kūryba šiuo metu labai nutolusi nuo tradicinės lietuvių tapybos, ji labiau domisi olandų tapyba ir baroku, žavisi naiviuoju menu, todėl jos mylimiausi dailininkai yra Petronėlė Gerlikienė ir Fra Angelico (nors pastarasis ir ne naiviojo meno atstovas). Savo kūrybą J. Puidokaitė sieja su liaudies menu, tapyba ant baldų, su ant tamsaus dugno išsiuvinėtomis dzūkių prijuostėmis, margaspalvėmis skarelėmis.
Justina Puidokaitė 1996 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos studijas. 1996-1997 m. mokėsi senųjų tapybos technikų Pallazzo Spinelli restauravimo institute, Florencijoje (Italija). 2000 m. VDA baigė tapybos restauravimo studijas. 2002 – 2003 mokėsi VU Chemijos fakultete, Kultūros vertybių konservavimo kurse. Nuo 2006 m. dailininkė surengė 17 personalinių parodų, dalyvauja grupinėse tapybos, kaligrafijos, karikatūrų parodose, pleneruose.
Justinos Puidokaitės tapybos darbai (nuotr. Organizatorių)
