Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Ši tema verčia susimąstyti.18 Nepriklausomos Lietuvos metų - kūryba ar falsifikacija ir parodija?Taigi.
Ačiū už dėmesį. "TURĖTI" ir "KURTI" yra TAMSA ir ŠVIESA. Kūryba yra šviesa, bet jai reikia energijos. Antrepenerizmo koncepcijų (kūrybingumo, inovacijų, turto ir vertybių) energija yra vertybės."Vertybės - tai, kas svarbu visuomenei"- rašote. O kas visuomenei svarbu? Turtas ? Tikrosios vertybės - sunaikintos. Tai iš kur bus energija, noras, idėja kūrybai? Gali prisireikti "energijos šaltinio".
Su N.Metais.
Dėl Jūsų iškeltų įdomių priešybių " kūrybiškumas"- "savanaudiškumas". Daug nefilosofuodamas pasinaudosiu savo vertimu dalies teorijos profesorių Kao (3 asmenys). Gal rasite atsakymus į iškeltas problemas, vertinant koks tas mūsų Kūrinys -Nepriklausoma Valstybė?
------------------------------
"Vakarų rinkos ekonomika,... paplitusi tarp tautų, kurios sudaro apie 1/6 - dalį turtingiausios žmonijos suvartojančios net 75 % pasaulio energijos. Jei tos turtingosios žmonijos dalies geros valios nariai norėtų pakelti iki savojo lygio likusios žmonijos dalies gerovę, kai kurių mokslininkų nuomone mums reikėtų mažiausiai dar keturių tokių pat planetų, apgyvendintų iki tokio pat lygio.
Tada koks turėtų būti mūsų pasirinkimas?
Remiantis šiuolaikinėmis žiniomis ir naujausiu patyrimu, mes turime tris alternatyvas:
Pirmoji alternatyva galėtų būti sietina su pagreitiniu kosminėmių programomų, įsisavinat Marsą ar kitas tam tinkamas planetas.
Antroji - siekimas nuovokiai paskirstryti ir naudoti mūsų tiek atsistatančius, tiek neatsistatnčius resursus bei ... paskelbti naują iššūkį dėl sukuriamo pelno perskirstymo.
Trečioji - siekimas diegti inovacijas ir kurti naujas idėjas bei naujas technologijas ne tik savanaudiškiems tikslams, bet ir bendruomenės gerovei.
Įvertinus realias galimybes, pirmoji alternatyva labiau panaši į fantastinį romaną. Vykstantys tyrimai Marso įsisavinimui užsitęs mažiausiai kelis dešimtmečius. Šiandien mes dar neturime pakankamai resursų, kad pasiųsti pakankamą kiekį žmonių kitų planetų įsisavinimui. Dar sudėtingesnis klausimas yra norai parsigabenti papildomų resursų iš kitų planetų.
(Šios dvi alternatyvos yra tarpusavy susijusios).
Kad kurti ir inovuoti tiek savanaudiškumui, tiek visuomenės interesams, reikalingas tam tikras kiekis naujausių žinių, kad išlaikyti mūsų planetą kiek nors pelninga. Naudotis ateičiai skirtais resursais, kad patenkinti šiandieninius poreikius nėra labai pageidautina, bet mes privalome pasinaudoti kai kuriais iš jų, kad išgyventi.
Kuriam laikui jų pakaks?
Į tai sunku atasakyti, kadangi žmonijos esmėje slypi GOBŠUMAS.
Jei mes galime paimti, mes paimame; jei mes galime užgrobti, mes užgrobiame.
Ar galime pakeisti mūsų prigimtį?
Tai galėtų įvykti, bet mums pritrūks ypatingų pastangų.
(...)
Žmonijos vystymasis vyksta dėl dviejų esminių troškimų: tai troškimas “Turėti” ir troškimas “Kurti”. Nuosavybė yra ne tik nominalus turto Turėjimas: fizinio, intelektualaus ar kitokio, bet ir teisė daryti sprendimus arba platesne prasme teisę laisvai pasirinkti.
Tuo tarpu troškimas Kurti reiškia paimti tai, kas yra greta, keisti jo formą, tinkančią mūsų tikslams, paversti tai tokiu materialiu dalyku, kurio nebuvo anksčiau.
Tačiau šie abu troškimai gali būti sumaišomi taip, kad kartais yra sunku atskirti, kas yra gėris, o kas blogis. Pavyzdžiui barbariškumas ir potraukis destrukcijai yra iškreipta išraiška turėti nuosavybę: jei aš galiu sunaikinti kažką, tai aš pasistengsiu tai padaryti meistriškai. Iš kitos pusės destrukcija gali būti ir kūrybiškumas iškreiptu suvokimu: tam, kad kurti, turiu pakeisti viską, kas jau anksčiau egzistavo. Skirtumas tik tas, kad tokia destrukcijos forma po savęs palieka vakuumą, kurį turės užpildyti kiti, tik ne aš.
Šie norai ir troškimai yra tokie fundamentalūs, kad mes kartais pamirštame, jog JIE priklauso ne tik mums, bet ir tai kartai, kuri dar nėra gimusi.
Taigi, mes gimstame, kad kurtume. Mes gimstame, kad pratęstume save auginant vaikus. Tai yra kūrybiškumo esmė. Stebėti augantį ir besivystantį vaiką yra didžiausias džiaugsmas gyvenime. Nes gimusių kūdikių likimas yra absoliučiai mūsų rankose, kadangi mes galime tvarkyti, kaip ir kada jie turi valgyti, miegoti. Galų gale mes visi stebime, kaip vaikai užauga, subręsta, palieka namus, sukurdami savo šeimas. Tuo pasireiškia aukščiausia nuosavybės forma - tvarkyti savo pasirinkimą, kad sukurti kažką svarbaus ir leisti jam toliau veikti. Ypatingai įdomu, kad žmonijos egzistavimas sukūrė mūsų savo būdą, kad būti tikram, kad tokia “nuosavybė” gali būti sukurta mūsų troškimu priklausomai kas yra atsakingas.
Komunizmas skelbia, kad nuosavybė priklauso valstybei. Tuo tarpu kapitalizmas per kapitalo kaupimą didina turtingųjų nuosavybę. Komunizmas nuosekliai ir galutinai baigia bankrutuoti, kadangi jis padarė klaidą, atimdamas nuosavybę iš individų. Kapitalizmas kaip rodo faktai taip pat bankrutuos, kadangi jis taip pat klaidingai sulygina kūrybą su įgijimu ir perduoda nuosavybę mažumai.
Antreprenerizmas (novatoriškumas): TREČIAS kelias?
Antreprenerizmas kaip ideologija pritaikoma VISOMS ekonominėms farmacijoms. Individas yra kūrybingas ir inovatyvus veikėjas, kuris trokšta nusavybės, turi teisę daryti savarankiškus sprendimus ir prisiima priežiūros atsakomybę už bendruoenės gerovę. Antreprenerizmas veikia rinkos ekonomikos sistemos rėmuose, bet nepakeičia jos.
Remiantis Amerikos mokslininkų tyrimais prieita išvados, kad antrepenerizmas remiasi keturiomis fundamentaliomis koncepcijomis: kūrybingumu, inovacijomis, turtu ir vertybėmis. Turtas reiškia individo turtą, o vertybės - tai, kas svarbu visuomenei.
Antreprenerizmas atsirado ir yra vystomas toliau ((giliau) nuo verslo antreprenerystės kaip siauros srities tyrimo, kurio objektas yra rizikos įmonių kūrimas ir savininkų-vadybininkų valdomų smulkių įmonių plėtra iki doktrinos, kuri akcentuoja antreprenerystę kaip gyvenimo būdą, kurio esmėje gamtinių išteklių paėmimas ir jų pavertimas įvairiomis kombinacijomis, padedančiomis sukurti tiek turtą individų savanaudiškumui tenkinti, tiek pridėtinę vertę visuomenei.
Tokiu būdu nutiesiamas tiltas tarp mikroekonomikos pelno kūrimui (savanaudiškumas) ir makroekonomikos bendruomenės gerovės (pridėtinė vertė visuomenei), kuri yra būtina žmonijos išlikimui.
Todėl pabrėšime dar kartą, kad antreprenerizmas nėra kokia nors moderni kapitalizmo atmaina, kadangi kapitalizmas propaguoja privačios nuosavybės kaupimą ir individualų turtėjimą per kapitalo sukaupimą. Tuo tarpu antreprenerizmas drąsina turto ir pridėtinės vertės kūrimą per inovacijs ir kūrybingumą. Tuo būdu antreprenerizmas yra alternatyva tiek socializmui, tiek ir kapitalizmui.
Kas yra kapitalistinės demokratijos priešas?
Panagrinėkime kai kuriuos fundamentalius dalykus, kurie apsprendžia ekonominę gerovę.
Visų pirma tai, kaip mes elgiamės žmonėmis ir kodėl kyla problemos, mūsų elgesyje su gamta ir eksploatuojant resursus.
Esminė priežastis, kas iššaukia šias problemas, yra mūsų nesugebėjimas arba nenoras nustatyti žmonijos ir gamtinės aplinkos aukas, kadangi profesionalai, kurie tarnauja verslo pasauliui, mano, kad jie negali to įvertinti. Dar daugiau, jie bijo pripažinti teisėtais kaštus, kurie sukuria skurdą per nuosavybės kaupimą ir pelno kūrimo procesą. Tačiau faktai kalba patys už save: didžiausia kapitalizmu paremtos demokratijos baimė yra ne komunizmas ar socializmas, bet skurdas. Komunizmo sėkla buvo pasėta ir išbujojo ne turtingose Vakarų valstybėse. Komunizmas gimė šalyse, kur nuosavybės kaupimas pasiekė NEPADORŲ lygį, kai skurdo skatinama ir beviltiškumo prislėgta gyventojų dalis ėmėsi kraštutinių priemonių.
Ir šiandien, kol iš pasaulio žodynų skurdas dar neišbrauktas, komunizmo šmėkla persekios žmoniją.
Nuo šios baimės negali išgelbėti net Maslovo poreikių teorija, kur tie poreikiai gali būti patenkinti tik tuo atveju, jeigu individas turi resursus. Kadangi troškimas turėti nuosavybę išsiplečia nuo Poreikių iki Norų, tada Godumas, net kova įgyti (ar net užgrobti) nuosavybę yra aiškus šaltinis žmonijos konfliktui, kuris gali pasireikšti kaip nusikaltimas prieš žnoniją ir gamtą. Pasekmė yra neišvengiama - skurdas..."
Pgarbiai
inž
Dėl Jūsų iškeltų įdomių priešybių " kūrybiškumas"- "savanaudiškumas". Daug nefilosofuodamas pasinaudosiu savo vertimu dalies teorijos profesorių Kao (3 asmenys). Gal rasite atsakymus į iškeltas problemas, vertinant koks tas mūsų Kūrinys -Nepriklausoma Valstybė?
------------------------------
"Vakarų rinkos ekonomika,... paplitusi tarp tautų, kurios sudaro apie 1/6 - dalį turtingiausios žmonijos suvartojančios net 75 % pasaulio energijos. Jei tos turtingosios žmonijos dalies geros valios nariai norėtų pakelti iki savojo lygio likusios žmonijos dalies gerovę, kai kurių mokslininkų nuomone mums reikėtų mažiausiai dar keturių tokių pat planetų, apgyvendintų iki tokio pat lygio.
Tada koks turėtų būti mūsų pasirinkimas?
Remiantis šiuolaikinėmis žiniomis ir naujausiu patyrimu, mes turime tris alternatyvas:
Pirmoji alternatyva galėtų būti sietina su pagreitiniu kosminėmių programomų, įsisavinat Marsą ar kitas tam tinkamas planetas.
Antroji - siekimas nuovokiai paskirstryti ir naudoti mūsų tiek atsistatančius, tiek neatsistatnčius resursus bei ... paskelbti naują iššūkį dėl sukuriamo pelno perskirstymo.
Trečioji - siekimas diegti inovacijas ir kurti naujas idėjas bei naujas technologijas ne tik savanaudiškiems tikslams, bet ir bendruomenės gerovei.
Įvertinus realias galimybes, pirmoji alternatyva labiau panaši į fantastinį romaną. Vykstantys tyrimai Marso įsisavinimui užsitęs mažiausiai kelis dešimtmečius. Šiandien mes dar neturime pakankamai resursų, kad pasiųsti pakankamą kiekį žmonių kitų planetų įsisavinimui. Dar sudėtingesnis klausimas yra norai parsigabenti papildomų resursų iš kitų planetų.
(Šios dvi alternatyvos yra tarpusavy susijusios).
Kad kurti ir inovuoti tiek savanaudiškumui, tiek visuomenės interesams, reikalingas tam tikras kiekis naujausių žinių, kad išlaikyti mūsų planetą kiek nors pelninga. Naudotis ateičiai skirtais resursais, kad patenkinti šiandieninius poreikius nėra labai pageidautina, bet mes privalome pasinaudoti kai kuriais iš jų, kad išgyventi.
Kuriam laikui jų pakaks?
Į tai sunku atasakyti, kadangi žmonijos esmėje slypi GOBŠUMAS.
Jei mes galime paimti, mes paimame; jei mes galime užgrobti, mes užgrobiame.
Ar galime pakeisti mūsų prigimtį?
Tai galėtų įvykti, bet mums pritrūks ypatingų pastangų.
(...)
Žmonijos vystymasis vyksta dėl dviejų esminių troškimų: tai troškimas “Turėti” ir troškimas “Kurti”. Nuosavybė yra ne tik nominalus turto Turėjimas: fizinio, intelektualaus ar kitokio, bet ir teisė daryti sprendimus arba platesne prasme teisę laisvai pasirinkti.
Tuo tarpu troškimas Kurti reiškia paimti tai, kas yra greta, keisti jo formą, tinkančią mūsų tikslams, paversti tai tokiu materialiu dalyku, kurio nebuvo anksčiau.
Tačiau šie abu troškimai gali būti sumaišomi taip, kad kartais yra sunku atskirti, kas yra gėris, o kas blogis. Pavyzdžiui barbariškumas ir potraukis destrukcijai yra iškreipta išraiška turėti nuosavybę: jei aš galiu sunaikinti kažką, tai aš pasistengsiu tai padaryti meistriškai. Iš kitos pusės destrukcija gali būti ir kūrybiškumas iškreiptu suvokimu: tam, kad kurti, turiu pakeisti viską, kas jau anksčiau egzistavo. Skirtumas tik tas, kad tokia destrukcijos forma po savęs palieka vakuumą, kurį turės užpildyti kiti, tik ne aš.
Šie norai ir troškimai yra tokie fundamentalūs, kad mes kartais pamirštame, jog JIE priklauso ne tik mums, bet ir tai kartai, kuri dar nėra gimusi.
Taigi, mes gimstame, kad kurtume. Mes gimstame, kad pratęstume save auginant vaikus. Tai yra kūrybiškumo esmė. Stebėti augantį ir besivystantį vaiką yra didžiausias džiaugsmas gyvenime. Nes gimusių kūdikių likimas yra absoliučiai mūsų rankose, kadangi mes galime tvarkyti, kaip ir kada jie turi valgyti, miegoti. Galų gale mes visi stebime, kaip vaikai užauga, subręsta, palieka namus, sukurdami savo šeimas. Tuo pasireiškia aukščiausia nuosavybės forma - tvarkyti savo pasirinkimą, kad sukurti kažką svarbaus ir leisti jam toliau veikti. Ypatingai įdomu, kad žmonijos egzistavimas sukūrė mūsų savo būdą, kad būti tikram, kad tokia “nuosavybė” gali būti sukurta mūsų troškimu priklausomai kas yra atsakingas.
Komunizmas skelbia, kad nuosavybė priklauso valstybei. Tuo tarpu kapitalizmas per kapitalo kaupimą didina turtingųjų nuosavybę. Komunizmas nuosekliai ir galutinai baigia bankrutuoti, kadangi jis padarė klaidą, atimdamas nuosavybę iš individų. Kapitalizmas kaip rodo faktai taip pat bankrutuos, kadangi jis taip pat klaidingai sulygina kūrybą su įgijimu ir perduoda nuosavybę mažumai.
Antreprenerizmas (novatoriškumas): TREČIAS kelias?
Antreprenerizmas kaip ideologija pritaikoma VISOMS ekonominėms farmacijoms. Individas yra kūrybingas ir inovatyvus veikėjas, kuris trokšta nusavybės, turi teisę daryti savarankiškus sprendimus ir prisiima priežiūros atsakomybę už bendruoenės gerovę. Antreprenerizmas veikia rinkos ekonomikos sistemos rėmuose, bet nepakeičia jos.
Remiantis Amerikos mokslininkų tyrimais prieita išvados, kad antrepenerizmas remiasi keturiomis fundamentaliomis koncepcijomis: kūrybingumu, inovacijomis, turtu ir vertybėmis. Turtas reiškia individo turtą, o vertybės - tai, kas svarbu visuomenei.
Antreprenerizmas atsirado ir yra vystomas toliau ((giliau) nuo verslo antreprenerystės kaip siauros srities tyrimo, kurio objektas yra rizikos įmonių kūrimas ir savininkų-vadybininkų valdomų smulkių įmonių plėtra iki doktrinos, kuri akcentuoja antreprenerystę kaip gyvenimo būdą, kurio esmėje gamtinių išteklių paėmimas ir jų pavertimas įvairiomis kombinacijomis, padedančiomis sukurti tiek turtą individų savanaudiškumui tenkinti, tiek pridėtinę vertę visuomenei.
Tokiu būdu nutiesiamas tiltas tarp mikroekonomikos pelno kūrimui (savanaudiškumas) ir makroekonomikos bendruomenės gerovės (pridėtinė vertė visuomenei), kuri yra būtina žmonijos išlikimui.
Todėl pabrėšime dar kartą, kad antreprenerizmas nėra kokia nors moderni kapitalizmo atmaina, kadangi kapitalizmas propaguoja privačios nuosavybės kaupimą ir individualų turtėjimą per kapitalo sukaupimą. Tuo tarpu antreprenerizmas drąsina turto ir pridėtinės vertės kūrimą per inovacijs ir kūrybingumą. Tuo būdu antreprenerizmas yra alternatyva tiek socializmui, tiek ir kapitalizmui.
Kas yra kapitalistinės demokratijos priešas?
Panagrinėkime kai kuriuos fundamentalius dalykus, kurie apsprendžia ekonominę gerovę.
Visų pirma tai, kaip mes elgiamės žmonėmis ir kodėl kyla problemos, mūsų elgesyje su gamta ir eksploatuojant resursus.
Esminė priežastis, kas iššaukia šias problemas, yra mūsų nesugebėjimas arba nenoras nustatyti žmonijos ir gamtinės aplinkos aukas, kadangi profesionalai, kurie tarnauja verslo pasauliui, mano, kad jie negali to įvertinti. Dar daugiau, jie bijo pripažinti teisėtais kaštus, kurie sukuria skurdą per nuosavybės kaupimą ir pelno kūrimo procesą. Tačiau faktai kalba patys už save: didžiausia kapitalizmu paremtos demokratijos baimė yra ne komunizmas ar socializmas, bet skurdas. Komunizmo sėkla buvo pasėta ir išbujojo ne turtingose Vakarų valstybėse. Komunizmas gimė šalyse, kur nuosavybės kaupimas pasiekė NEPADORŲ lygį, kai skurdo skatinama ir beviltiškumo prislėgta gyventojų dalis ėmėsi kraštutinių priemonių.
Ir šiandien, kol iš pasaulio žodynų skurdas dar neišbrauktas, komunizmo šmėkla persekios žmoniją.
Nuo šios baimės negali išgelbėti net Maslovo poreikių teorija, kur tie poreikiai gali būti patenkinti tik tuo atveju, jeigu individas turi resursus. Kadangi troškimas turėti nuosavybę išsiplečia nuo Poreikių iki Norų, tada Godumas, net kova įgyti (ar net užgrobti) nuosavybę yra aiškus šaltinis žmonijos konfliktui, kuris gali pasireikšti kaip nusikaltimas prieš žnoniją ir gamtą. Pasekmė yra neišvengiama - skurdas..."
Pgarbiai
inž
Išeiti iš savęs. Rasti tiesą- tai išeiti iš savęs. Pamilti ir mylėtį kitą žmogų, taip pat reiškia išeiti iš savęs. Mylėti kitą- tai norėti, kad ji ( jis) būtų laimingas, kaip sakė kn.Vaclovas Aliulis privačiame pokalbyje.
Rasti savąjį žmogų- tai atrasti tau skirtą Meilę. Ar meluodamas žmogui, gali jį atrasti? Juk tau žmogus gali atisverti tik tada, kai tavimi pasitikės. Ar gali tavimi žmogus pasitikėti, jei tu jam nuolatos meluosi?
Išeiti iš savęs, tai reiškia pripažinti kito žmogaus tiesą, kuri iš tikrųjų yra tavo tiesa tik išsakyta kito žmogaus lūpomis, širdimi ir kita patirtimi.
Dažnai kitam linkime to, ko trūksta pačiam. Tad, natūralu, ir man pačiam trūksta gebėjimo išeiti iš savęs, kad suvokčiau kito žmogaus tiesą.
Tik tiesa mus išlaisvins. Ir Meilė, beribė , viską žinanti, viską jaučianti ir tylinti. Tiesa kaip ir Meilė nerėkia, nešaukia ir neieško reklamos. Tiesai nereikia apibrėžimų, nes tiesa esame mes patys tokie ,kokie esame.
Kokią mes turime tiesą, jei iš viso ją galime turėti? Pažiūrėkime į veidrodį ir pamatysime savąją tiesą. Pažiūrėkime į kitą žmogų ir pamatysime kito žmogaus tiesą.
Pažiūrėję į Dievą, mūsų Kūrėją, mes pamatysime mūsų Tiesą, kuri yra Kelias ir Gyvenimas.
Tad eikime Keliu, kad atrastume Tiesą, ir atradę Tiesą atrasime Gyvenimą- Tikrąjį, neveidrodinį Amžinąjį Gyvenimą, trykštantį iš AmžinojoGyvojoVersmėsŠaltinioGyvojoDievoŽodžio.Aleliuja!!!
Rasti savąjį žmogų- tai atrasti tau skirtą Meilę. Ar meluodamas žmogui, gali jį atrasti? Juk tau žmogus gali atisverti tik tada, kai tavimi pasitikės. Ar gali tavimi žmogus pasitikėti, jei tu jam nuolatos meluosi?
Išeiti iš savęs, tai reiškia pripažinti kito žmogaus tiesą, kuri iš tikrųjų yra tavo tiesa tik išsakyta kito žmogaus lūpomis, širdimi ir kita patirtimi.
Dažnai kitam linkime to, ko trūksta pačiam. Tad, natūralu, ir man pačiam trūksta gebėjimo išeiti iš savęs, kad suvokčiau kito žmogaus tiesą.
Tik tiesa mus išlaisvins. Ir Meilė, beribė , viską žinanti, viską jaučianti ir tylinti. Tiesa kaip ir Meilė nerėkia, nešaukia ir neieško reklamos. Tiesai nereikia apibrėžimų, nes tiesa esame mes patys tokie ,kokie esame.
Kokią mes turime tiesą, jei iš viso ją galime turėti? Pažiūrėkime į veidrodį ir pamatysime savąją tiesą. Pažiūrėkime į kitą žmogų ir pamatysime kito žmogaus tiesą.
Pažiūrėję į Dievą, mūsų Kūrėją, mes pamatysime mūsų Tiesą, kuri yra Kelias ir Gyvenimas.
Tad eikime Keliu, kad atrastume Tiesą, ir atradę Tiesą atrasime Gyvenimą- Tikrąjį, neveidrodinį Amžinąjį Gyvenimą, trykštantį iš AmžinojoGyvojoVersmėsŠaltinioGyvojoDievoŽodžio.Aleliuja!!!
Aš pasakyčiau dar toliau: be tiesos nėra ir gyvenimo.
Klystate arba tik kitus norite suklaidinti. Kaip tik yra negerai, kad jie atėjo į valdžią, niekam iš jų nepareikalvus atgailos. Taip jie iki dabar tebevaldo, ir baigia Lietuvą sunaikinti. O jeigu būtų atėję po atgailos, daug kas galėjo būti kitaip. Atgaila yra pasikeitimas. Jie būtų pasikeitę ir toliau nedarę savo blogų darbų, ir būtų Lietuvai daug geriau. Kalbamės, aišku, su visais, bet reikia , reikėjo ir pareikalauti. Kristus , sakote, su nusidėjėliais kalbėjo, bet jis matė jų širdis, jis matė jų galėjimą pasikeisti, o būdami vien tik žmonės , to nematome, ir reikia mums veikti savo priemonėmis - pareikalauti arba paprašyti pasikeitimo ženklų. Kai tas neįmanoma, vis tiek kalbamės, bet būna prasti rezultatai.
Geri tavo žodžiai, bet visgi skirkime Pociūną nuo Beresnevičiaus, o ypač - nuo Abromavičiaus. Pasidomėk pats.
Po Vaidoto Daunio laisku pagalvojau, jog Lietuva yra krikscioniskai atrestauruota pagoniu tauta. Krikscionybe tai tik viesieji rysiai, kurie padeda pasiekti reikiamu tikslu. Visiskai logiska, kad po 1991 metu musu valstybe buvo dar karta atrestauruota pagal demokratijos eskizus. Dabartinis gyvenimas parodo, kad visuomene neturi dvasiniu, moraliniu vertybiu, kurios butu subrandintos tradicijomis. Musu kultura- LTSR tesinys, musu tikejimo psichologija yra XVIII arba XIX amziu lygio, truksta buitinio supratymo apie demokratijos, kaip vientisos strukturos, politini sakramenta. Tai paprasta irodyti. Pagonystes israiska- motina aukojanti savo vaiku gyvenimus meiles deivems. Kulturos srityje paprastas pavyzdys- "Dainu svente", kuri yra sovietines kulturos atspindys, o siais metais ji tapo panasi i Rusijos paradus kaip nomeklaturine prievole visuomenei, kino teatras "Lietuva", kuris ir jam sugriovus, vis tiek butu paskelbtas kulturos perlu, o gal ir atstatytas. BC "Zalgiris" kaip savotiskas musu tautos tapatybes simbolis zaidzia moraliskai pasenusioje statybos technologiniu poziuriu sovietineje arenoje. Mes saugome LTSR kulturos tradicijas. Atrestaruotos demokratijos pamatus saugo krikscioniu demokratu partijos nariai, kuriu vaikai, o ir jie patys irgi, budami policijos pareigunais zudo vaikus keliuose. Demokratija musu valstybeje atstato sovietine nomeklatura, kuri skiriasi tik veikimo metodikomis: radikalioji ir taikioji. Gaila, kad tokie zmones kaip Vaidotas Daunys zusta ir toliau laisvoje Lietuvoje: J.Abromavicius, V.Pociunas, G.Beresnevicius... . Kaip garbinga buvo mirti uz Lietuva, kaip garbina iki siol mirti uz Ja. Ko gero, Lietuva mums tai tik pagoniskoji dieve, kuriai reikia auku: vaiku, suaugusiuju, seneliu, vyru, moteru, provincialu, miestieciu. Deivei Lietuva reikia ivairiu, prabangiu "drabuziu": demokratijos, tolerancijos, santarves, solidarumo,- ji nenori keistis, pabusti. Viduje Ji vis lieka pagoniska prostitute. Kas Ja galetu islaisvinti nuo fobiju, prietaru, ligu, apsileidimo?
Ar Jums neatrodo, kad sureikšminta "kūribingumo kultūros tradicija" ir tapo pagrindiniu kūriniu, nukreipdama dėmesį nuo esmės , todėl pats kūrinys prarado prasmę ir virto parodija? Sunku pasakyti, ar tas "politikos rabinų" buvo padaryta sąmoningai, ar nesąmoningai - dėl neišmanymo ir savanaudiškumo.Juk jie neturi "dvasios pasaulio, mokančio kitomis akimis žiūrėti ir į politines pareigas".
Ar įsiskaitom į straipsnio pavadinimą?Taip be tiesos,kokia ji karti būtų,be terminų vartojimo pagal prasmę,mes minkysimės šioj pelkėje.Kiek nedaug tereikia.Pasakykim sau ir aplinkiniams,kad LIETUVOS Valstybė kol kas neapsivalė nuo komunistinio tvaiko,nuo Seimo komunistinių gaujų.Valdžioje tie patys.Bažnyčia,o ypač herarkai gyvena šia,sočia diena,kardinolas netaria TEISINGO žodžio,vyskupai abejingi LSDS kreipimuisi į JUOS.A.A.Daunys nebereikalo pašiurpo,kaip greitai LIETUVOJE sugrįžo į valdžią komunistai(lddpistai-brazauskiniai)Kalbėkim ŠVIESUOMENE aiškiai ir visiems suprantamai be dviprasmybių.Dar laikas desovietizacijai,o tą atliks tik LSDS,jeigu išliks krikdemai-KARTU su piliečių pasitikėjimu per seimo rinkimus.
REKLAMA
REKLAMA
Laisvė be tiesos – nelaisvė