• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Not everything is flat in Kansas“ – tokius marškinėlius dėvi jaunos pašėlę amerikietės, kurioms pradeda formuotis krūtinė. Mat Kanzaso valstija – lygumų kraštas. Kaip ir Lietuva, lygumų kraštas - „kur lygūs laukai...“ Bet ne viskas Lietuvoje lygu. Kai kas – net labai, labai nelygu. Ypač, kai kalbama  apie galimybes.

REKLAMA
REKLAMA

Laisvės, lygybės ir brolybės idėjos po Didžiosios prancūzų revoliucijos pasklinda po Europą, po Ameriką, tampa kelrodžiu ateičiai, vizija, siektinu idealu. Bet nelygybė linkusi prisikelti, kaip hidra, kuriai vis atauga nukirstos galvos. Jei tik paliksi likimo valiai – ji išsikeros, kaip baobabas Mažojo Princo planetoje, kuri vos nepražuvo apraizgyta storų ir galingų jo šaknų. Skurdas, analogiškai, - įtraukia kaip liūnas – kuo giliau grimzti, tuo mažiau šansų turi kada nors iš ten išsikapstyti.

REKLAMA

Todėl, kaip teigia Ch.Lach, demokratinė sistema yra tokia, kurioje kiekvienos kartos pabaigoje perskirstomos, daugiau mažiau, gyvenimo galimybės. Todėl, tenka apgenėti išsikerojusius baobabus – nemalonus užsiėmimas, bet ką padarysi.

Bet buržuazija pasimokė iš savo pirmtakų, iš prabangą ir didybę spinduliavusių monarchų, kurie paguldė galvas ant giljotinos ir aplaistė žemę savo anaiptol ne mėlynu krauju...  Todėl dabar, galia linkusi likti nematoma. Apsigaubti, t‘skant, kažkuo panašiu į čadrą, - ideologiniu šydu. Tikrasis galios bastionas - kasdienybė. Galia, užsimaskavusi, slypi ženkluose – antraštėse, reklamose, TV programų anonsuose... Prievarta, užsimaskavusi, pasirodo kaip galimybės.

REKLAMA
REKLAMA

Kas laimės milijoną? Kam atiteks „Aukso puodas“? Kas laimės „Kelią į žvaigždes“? Kultūros industrijos ieško talentų, mados industrijos – anoreksiškų kūno tipų. Kaip sake Adorno ir Horkheimeris, kiekvienam suteikiamas šansas. „Šansas, kuris galėtų būti tavo, bet kažkodėl, kaip ir kiekvieną kartą, nėra, nebuvo ir nebus.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mūsų visuomenė – auksinės širdies visuomenė. Nė iš vieno ji nereikalauja daugiau, nei jis sugeba. Kiekvienam suteikiamas šansas, tačiau „šansas jau yra suplanuotas, (...) ir jis yra tikrasis planuotojo alibi.“ Į Olimpą veda įvairūs keliai – jaunos sielos pasiryžę valgyti kirminus, žalią mėsą, šokti, dainuoti, leistis daužymu lazda per galvą.... išsirengti nuogai... patys narsiausi tampa herojais. Patys narsiausi gauna dovanų. Laida „Stresas“ provokuoja - kas išdrįs viešai nusišlapinti ir laimės, ką ten, gal automobilį? Šiandien Lietuvoje klausiama – kiek kainuoja mokslas? O kiek kainuoja žmogaus orumas?

REKLAMA

Visi turi lygias galimybes, kaip liaudis sako, „išeit į žmones.“ Į „Žmones.“ Žiū, ir Minedas jau žengia raudonu kilimu. Kiekvienam suteikiamas šansas. Neliūdėk, liaudie, jei mokslas bus mokamas, - kai Dievas uždaro duris, atveria langelį. O mergaitėms, -  mergaitėms, iš vis – anokia čia problema. Pelenė irgi universitete nesimokė, ir ką? XXI amžius – išsipildymo amžius. Laimingų Pelenių metas. Media kupina kuo puikiausių pavyzdžių.... Gyvenimas pilnas ženklų, tik reikia juos regėti.

REKLAMA

Kad nebūčiau apkaltinta sąmokslo teorijų kūrimu, pasakysiu taip – mane žavi visiškai atsitiktinis, savaiminis ir spontaniškas tekstų pasirodymo principas Lietuvos žiniasklaidoje: tuo metu, kai užvirė diskusijos dėl mokamo aukštojo mokslo įvedimo, bankininkai pasakė „Op“ neperšokę per griovį ir trynė rankomis skaičiuodami būsimą pelną, lrytas.lt nusivylusiai liaudžiai pateikė itin aktualią žinią: „Preke tampa jau ir mergaičių skaistybė“. Skaistybė, sakoma, kainuoja apytikriai tiek, kiek vienas studijų semestras. Kita vertus, tiek viena, tiek kita priklauso nuo reitingų, - nuo įvaizdžio ir prestižo. Commodified.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mūsų visuomenė – postindustrinė, postfordistinė visuomenė, - auksinės širdies visuomenė. Į Olimpą vedantys keliai – skirtingi, tačiau šansas suteikiamas kiekvienam. Vieni stoja į universitetą. Kiti, kad negali, nenori, ar neįstengia, eina į realybės šou. Viename iš tų realybės šou, toks atviraveidis ir atviraširdis vaikis iš Jūžintų, kadaise užkariavo tautos simpatijas, traukdamas „Jūros aš nemačiau dar niekad...“ Dabar, jis regi jūrą pro savo apartamentų langus. Visai neseniai, po pertraukos, vėl girdėjau jį dainuojant: 

Tėvyne,  tu mano Tėvyne / su kuo ir prieš ką tu eini/
Kodėl tu draskai man krūtinę / ir ko tu taip ieškai many

Labai simptomiška. Regis, tas vaikinas nė pats nesuprato, kaip protingai jis čia sudainavo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų