• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiandieną į paskutiniąją kelionę palydima ilgametė Šėtos seniūnė, literatų klubo „Varsna“ narė, poetė, pedagogė Genovaitė Žukauskaitė.

Šiandieną į paskutiniąją kelionę palydima ilgametė Šėtos seniūnė, literatų klubo „Varsna“ narė, poetė, pedagogė Genovaitė Žukauskaitė.

REKLAMA

Štai kaip apie ją atsiliepia su ja dvylika metų kartu dirbusi kolegė, vyriausioji Šėtos seniūnijos specialistė Gražina Barkauskienė.

„G. Žukauskaitė pas mus seniūnijoje dirbo 22 metus, nuo 1973 iki 1995 metų.

Ji – buvusi pedagogė, vykdomojo komiteto pirmininkė, viršaitė, seniūnė. Pareigos einant laikui keitėsi, nors darbas iš esmės buvo toks pats. Taip pat – poetė, rašytoja.

Genovaitė turėjo seniūnijos gyventojų pasitikėjimą, autoritetą, visada būdavo minima geru žodžiu, visų gerbiama. Visada besišypsanti, linksma, lyg nebūtų jokių bėdų ar rūpesčių pas ją, nors tų darbų ir reikalų buvo daug, o ir rūpesčių, kaip pas kiekvieną žmogų…

Buvo reikli ir sau, ir darbuotojams, principinga, kovojanti už savo išsikeltus tikslus ir iššūkius, nebijanti apginti savo nuomonės.

REKLAMA
REKLAMA

Kita vertus, ji buvo labai kukli savo atliktiems darbams, nesireklamuodavo.

gyventojai į ją visada drąsiai kreipdavosi, žinojo, kad visada sulauks dėmesio, gaus atsakymus, problemos bus vienaip ar kitaip sprendžiamos.

REKLAMA

Ji buvo labai žingeidi, daug skaitė, domėjosi viskuo net ir išėjusi į pensiją.

Net kai nedirbo seniūne, vis tiek liko aktyvi bendruomenės narė, kovojo už Kaplių kaimo žmonių gerovę, padėdavo spręsti problemas, stengdavosi, kad gyventojams gyventi būtų ir geriau, ir įdomiau, ir patogiau.

Poezija jai buvo tikriausiai kaip atgaiva, palikus seniūno darbą. Tai buvo jos laisvalaikis, nors, jei reikėdavo renginius organizuoti, jos meniškosios savybės pasimatydavo, tačiau išties seniūno darbas „arčiau žemės“, tad poezija paprastai ją lydėjo jos laisvu nuo darbo metu“, – pasakoja G.  Barkauskienė.

REKLAMA
REKLAMA

G. Žukauskaitė gimė 1937 metais Pernaravoje, Kupsčiuose. Baigė Pernaravos mokyklą, baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, o pedagogės darbą dirbo Raseinių rajone.

Taip apie ją atsiliepia kolega poetas Vaclovas Volkus:

„Išėjusi į pensiją, nors ir pasiligojusi, liko aktyvi visuomenininkė, pastabi, kūrybinga, suprantanti žmogaus gyvenimo godas, džiaugsmus ir rūpesčius. Principinga kritikė „žuvims, gendančioms nuo galvos“, tuo pačiu sindromu užkrečiančioms ir „apačias“. Visa tai turime ir matome kasdieniame gyvenimo ekrane.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokia yra ir Genovaitės Žukauskaitės poezija: drąsi, skambi, vaizdinga, suprantama eiliniam žmogui. Ją tokią matome trijuose poezijos leidiniuose: „Iš būties vandenų ir lemties šulinių“, „Pažinimo skonis“, „Dienoraščiai“. Jos eilės priešingybė vadinamam madingam, moderniam architektūros „šedevrui“ – vamzdžiui Vilniuje Neries pakrantėje, kaip ir visai moderniajai poezijai. Mažai kas žavisi tuo brangiai kainuojančiu „architektūros“ šedevru, kaip ir modernia, nesuprantama poezija, kurių kūryba ir leidyba finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais. Domimasi tik tuo, kiek pinigų iš valstybės iždo atseikėta tokiems architektūros ir poezijos „šedevrams“.

Literatei Genovaitei Žukauskaitei nesvetima ir proza. Greta gimstančių poezijos posmų poetė aktyviai bendradarbiavo rajono spaudoje. Ne per vienerius metus susikaupė nemažas pluoštas spausdintų apybraižų, novelių. Šiomis dienos, atrinkusi charakteringesnius ir aktualesnius kūrinius, sudėjo į knygą „Gyvenimo medis“. Knyga 227 puslapių, joje aprašomi kaimo žmonių gyvenimo įvykiai, nekompromisiniai negatyvūs reiškiniai, kritika. Autorė rašo, jog čia tikri, girdėti iš žmonių pasakojimai“, – sako V. Volkus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų