Mes praradome ryšį su realybe, su paprastomis gyvenimiškomis tiesomis, interviu birtų dienraščiui „The Guardian“ sako brazilų rašytojas Paulo Coelho, pristatydamas savo naująjį romaną „Nugalėtojas lieka vienas“.
„Nugalėtojas lieka vienas“ yra jūsų 12 romanas. Jį įvardinate kaip „stiprų portretą to, kur mes dabar esame“. Ką turite omenyje?
Knygą parašiau praėjusių metų vasarį, dar prieš šią ekonomikos griūtį. Kūrinys yra apie tai, kaip mes komplikuojame savo gyvenimą ir kaip yra manipuliuojama mūsų svajonėmis. Mes praradome ryšį su realybe, su gyvenimo paprastumu.
Jūsų sėkmingiausia knyga „Alchemikas“ visame pasaulyje parduota 30 milijonų kopijų tiražu.
Didesniu. Manau, kad tiražas siekia 35 milijonus. Visų mano knygų yra parduota 150 milijonų kopijų. Prie šios skaičiaus dar galima pridėti 20 proc. piratinių kopijų.
Ar tiesa, kad „Alchemiką“ parašėte per keturias savaites?
Per dvi savaites. Taip. Ši knyga jau buvo parašyta mano sieloje.
Pirmoji jūsų knyga neįtiko leidėjams. Kaip viskas klostėsi toliau?
Šios knygos leidėjai neatmetė. Ji buvo išleista, tačiau skaitytojų nesudomino, tuomet leidėjas pasakė: „Šios knygos niekuomet niekas nepirks“, - ir tai buvo blogiau nei atsisakymas spausdinti. Pirmu atveju tu gali pasakyti: „Ką gi, aš susirasiu kitą leidėją“. O dabar, tau nuėjus pas kitą leidėją, jis pasakytų: „Taip, tai jau buvo išleista, tačiau nesulaukė susidomėjimo“. Tačiau aš taip tikėjau, kad tai yra puiki knyga, kad nenuilsdamas vaikščiojau nuo vienos leidyklos durų prie kitų. Dabar „Alchemikas“ yra daugiausia kartų išversta šiuo metu gyvenančio autoriaus knyga.
Ar jūs tikite angelais?
Taip.
Ar esate kada matęs angelą?
Ne, niekada nemačiau, tačiau tai neturi reikšmės. Aš jaučiu jų buvimą. Turiu omeny ne tai, kaip tradiciškai vaizduojamas angelas - būtybė su sparnais ir pan.
Aš tiesiog žinau, kad mane saugo. Tai neturi nieko bendro su ezoterika, tai požiūris į gyvenimą. Kai kažką darai su entuziazmu, jauti pozityvią energiją. Tai labai paprasta. Šiame pasaulyje visko yra, nuo angelų iki demonų, ekonomistų ir politikų.
Kai kurie žmonės sako, kad jūsų knygos pakeitė jų gyvenimą, kiti į jūsų kūrinius žiūri iš aukšto. Kodėl vertinimai tokie skirtingi?
Tai nėra dalykas, apie kurį galvočiau. Rašydamas knygą rašau ją sau, o skaitytojai ją vertina. Patinka knyga skaitytojams, ar ne, tai jau ne mano reikalas.
Ar kritika jus skaudina?
Ne. Rašytojas yra žibintas, o kritikas - šuo. Paklausk žibinto, ką jis mano apie šunį. Ar šuo gali įskaudinti žibintą?
Kaip jūs apibūdintumėte savo knygas? Ar galimas jas vadinti savipagalbos knygomis?
Ne, nesu savipagalbos knygų rašytojas. Esu „saviproblemų“ rašytojas. Skaitydami mano knygas žmonės randa tam tikrų dalykų, kurie juos provokuoja, verčia susimąstyti. Aš negaliu savo kūrinių priskirti tam tikrai kategorijai. Aš tiesiog darau savo darbą. O mano kūrinius klasifikuoja ir teisia kiti.
Kai kuriems žmonėms esate guru. Ar jums tai priimtina?
Žinoma, kad ne.
Bet galbūt tai paglosto jūsų savimeilę?
Ne. Toks vertinimas visiškai neatitinka realybės.
Ar save vertinate kaip politinį rašytoją?
Kiekvienas iš mūsų esame politinis asmuo, nesvarbu, - sakome kažką, ar tylime. Nėra taip, kad politinį požiūrį turi tik sėdintys parlamente, politinis požiūris yra tai, kaip tu elgiesi su savo gyvenimu, su aplinkiniais žmonėmis. Savo skaitytojams suteikiu jausmą, kad jie nėra vieni. Bet vietoj to, kad bandyčiau atsakyti į klausimą „Kokią gyvenimo prasmė?“, aš stengiuosi suteikti prasmę savo gyvenimui.
Kai buvote 17 metų, tėvai jus buvo paguldę į psichiatrijos kliniką.
Taip, tris kartus, ir dar tris kartus esu buvęs kalėjime, tačiau niekuomet nelaikiau savęs auka. Tai yra mano gyvenimo kelionės dalis. Mano tėvai norėjo, kad sekčiau jų svajonėmis, o ne savo, ir tai, kad aš to nepriėmiau, nedaro manęs nusikaltėliu ar atstumtuoju. Aš galvojau: „Kada nors apie tai parašysiu“, ir tai padariau. Aš parašiau „Veronika ryžtasi mirti“, ši knyga ir buvo apie tai: priimk savo kitoniškumą, nes tai yra tavo savitumas.
Tokia patirtis kitiems galėtų sukelti pyktį ir paskatintų viską vertinti per politikos prizmę.
Kalėjimo patirtis nepadarė manęs piktesniu. Ji mane išgąsdino. Bet tai blogiau - kai esi supykęs, tu reaguoji, o kai esi išsigandęs, tu nereaguoji, tiesiog viską priimi, kaip yra. Turėjo praeiti daug metų, kad įveikčiau šią baimę, tačiau laikas ir meilė gydo viską.
Hannah Pool, „The Guardian“
