Išalkęs juodasis lokys godžiai doroja ant stalo sudėtus skanėstus – meksikietiškus paplotėlius, traškučius ir įvairias daržoves. Kol lokys puotauja, pikniką parke surengusi meksikietė Silvija prie savęs glaudžia Dauno sindromą turintį sūnų Santiagą, kuris paniškai bijo bet kokių gyvūnų.
„Aš tiesiog uždengiau jam akis ir priglaudžiau prie krūtinės. Iš pradžių sūnus nesuprato, kas vyksta, tačiau lokys ėsdamas urzgė, uostinėjo mus. Netrukus sūnų apėmė desperatiška baimė. Jis drebėjo, aimanavo. Labai išsigandau dėl to, kas nutiks, jei vaikas pradės rėkti“, – teigia berniuko mama Silvia Macias.
Be Silvijos ir jos sūnaus, prie stalo dar dvi suakmenėjusios šeimos draugės. Moterys sako, kad tai buvo ilgiausios keturios minutės jų gyvenime. Būtent tiek užtruko lokio puota.
„Buvo labai baisu, tačiau kūnas kažkaip sugebėjo atsipalaiduoti. Nejaučiau nei savo padažnėjusio kvėpavimo, nei besidaužančios širdies. Sugebėjau išlikti rami net tada, kai lokys buvo per centimetrą nuo mano veido. Užuodžiau net jo seiles...“, – tvirtina šeimos draugė Nathalia Fuentes.
Maistą suėdęs juodasis lokys patraukė savo keliais, o pikniką šiame parke, kuriame gyvena šie nykstantys plėšrūnai, surengusios moterys sako išmokusios labai svarbią pamoką – jokiu būdu į tokias vietas nesinešti maisto.
Daugiau sužinokite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
