33-ejų Gintarė (pavardė redakcijai žinoma) šiandien sako jau sugrįžusi į senąją save, tačiau apie tai, ką patyrė, išdrįso prabilti tik visai neseniai, norėdama paraginti moteris netylėti ir ieškoti pagalbos, o tuo pačiu ir artimiausius gimdyvių žmones nepalikti mamų vienų.
Prisimindama pirmojo sūnaus gimimą, Gintarė šypteli – jį lydėjo ir euforija, ir trumpas epizodas, kai negalėdavo bluosto sudėti, nes nuolat kamavo mintys, ar vaikas saugus ir jam viskas gerai.
Ji puikiai pamena, kad, kai buvo nėščia devintą mėnesį, garsiai nuskambėjo istorija, kai mama su kūdikiu ant rankų nušoko nuo tilto, – žinia šokiravo ir Gintarės mintyse pasėjo baimę ir klausimą: „O kas, jeigu?“
„Kai dabar pagalvoju, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl visa tai prasidėjo, nes tai pasėjo savotišką baimę. Išsigandau, nes moteris savęs nekontroliavo – jei kontroliuotum save, taip tikrai nepasielgtum. Tada, pamenu, vyrui sakiau: „Nors antras vaikas, su pirmu taip nebuvo, bet stebėk mane, maža ką“. Viskas tuo ir baigėsi – pasakiau ir viskas“, – prisimena pašnekovė.
Užklupo įkyrios mintys
Pagimdžius antrą vaiką atrodė, kad viskas jau pažįstama ir žinoma, bet neturėjo nė minties, kad ateis laikas, kai ims bijoti pati savęs ir tuo labiau to, kad gali kažką padaryti savo vaikui. Ir iki šiol atmintyje įsirašę dulos žodžiai: „Pamatysi, viskas pasikeis, paskambinsi po keturių savaičių ir verksi, nes jausmai maišysis“.
„Galvojau, neįmanoma, su pirmu vaiku to nebuvo ir dabar nebus. Po keturių savaičių dar tikrai nieko nebuvo, vis pagalvodavau apie jos žodžius, kad bus, o man – nieko. Bet viskas prasidėjo vėliau ir gerokai stipriau“, – sako Gintarė.
Šiandien ji svarsto, kad neįsivertino vieno labai svarbaus faktoriaus – jautrumo. Prabėgus maždaug dviems mėnesiams po gimdymo, prieš pat pirmo sūnaus gimtadienį, prasidėjo tai, ko nė negalėjo susapnuoti.
Išskirti vienos priežasties ar paaiškinimo, kas įvyko, ji negali, viskas dėjosi lyg kaladėlė ant kaladėlės, kol galiausiai pajuto, tarsi tuoj išprotės. Pirmasis sūnus susirgo vėjaraupiais, tai sukėlė daug nerimo ne tik dėl jo, bet ir dviejų mėnesių mažylio sveikatos, kad tik jis neužsikrėstų.
Tuo metu ir pačią Gintarę kankino sveikatos problemos, bandydama išsiaiškinti, kaip iš to išsivaduoti, važiuojant su šeima namo ji klausėsi paskaitos, tik išgirdusi apie kokį nors simptomą vis pagalvodavo, kad viskas – apie ją:
„Aš taip viską į save ėmiau, kad, pamenu, grįžus iš kelionės stovint svetainėje atrodė, kad galvoje įvyko „pokšt“, atrodo, tarsi kas šaukštu į galvą kaukštelėjęs būtų. Tada man viskas susisuko smegenyse.
Matyt, buvo per daug informacijos, mažylis susirgo vėjaraupiais, visas perdėtas rūpestis, kad vaikai serga, man blogai su sveikata – kiek mamai bereikia, praėjus dviem mėnesiams po gimdymo?“
Bijojo pati savęs
Dviejų vaikų mama neranda žodžių, kaip nupasakoti jausmą, kurį tąkart pajuto, atrodė, tarsi kažkas kitas užvaldė jos vidų. Po kurio laiko važiuojant aplankyti vyro tėvų jų sodyboje, galvoje sukosi vienintelė mintis: „Aš išprotėjau“.
„Viskas buvo taip įjautrinta, vyras, jo tėvai nieko nepastebi, o mano galvoje – balaganas. Net negaliu pasakyti, apie ką sukosi mintys, bet atrodė, kad jos svetimos, atrodė, kad tuoj išprotėsiu. Mano smegenys ir mintys, rodos, buvo prieš mane“, – prisimena Gintarė.
Leidžiant laiką miškų apsuptyje ir atėjus laiką migdyti vaiką, sukaustė baimė – o kas, jei su mažu vaiku išeis nežinia kur? Tąkart nusiraminti padėjo paskaitos ir meditacija, minčių nukreipimas. Kuriam laikui viskas, rodos, nurimo, tačiau užeidavo epizodai, kurie dar ilgai neišsitrins iš atminties.
„Epizodais užeidavo baimė, kad su mano galva kažkas negerai. Atrodo, čia esu ne aš, visiškai ne aš – ne mano kūnas, ne mano galva, ne mano smegenys. Net nemoku to nupasakoti. Reikia eiti vaiką migdyti, o aš bijau pati savęs.
Kertinis momentas buvo persekiojančios mintys. Turime mobilią auklę, kuri vaiką filmuoja, sėdėdama kitame kambaryje matau jį ir, pamenu, matau, kaip jis miega ir mano galvoje, atrodo, kažkas kitas iš viršaus sako, kad turiu eiti ir jam kažką padaryti. Atrodė, kad kažkas kitas valdo kūną.
Mano pasąmonė, smegenys suvokia, kad aš to nenoriu ir, gink Dieve, nepadaryčiau, nes aš myliu savo vaiką, dievinu, nenoriu jo nuskriausti, bet, rodos, kažkokia svetima jėga tarsi kelia už tave rankas ir sako: „Eik, padaryk tai“, – apie ilgą laiką kankinusius jausmus kalbėjo Gintarė.
Visą vasarą ji sako gyvenusi su baime likti vienai su vaiku, kad tik jo nenuskriaustų, nuolat galvodama, kad bijo pati savęs, o labiausiai – savo rankų, kurios gali padaryti kažką blogo:
„Dabar nebebijau ir esu rami, nes žinau, kad tai tik mintys, kurios nesimaterializuos ir turiu su jomis kovoti. Tu supranti, kad to nepadarysi, bet į galvą ateina įvairios mintys. Jei jas užsileidi, jos ir valdo.
Neįsivaizduojate, kaip sunku, kai niekas nieko aplinkui nemato, su niekuo negali pasišnekėti, nes kiti nesupranta arba sako, kad tai praeis, perdedi. Kam tu gali atvirai pasakyti, kad bijai kažką padaryti savo vaikui?“
Aplinka nieko nepastebėjo
Atvirai apie kylančias mintis ji nepasakojo net vyrui, bijodama, kad pradės ją laikyti grėsme vaikui, nors nuolat stengdavosi užmesti užuominų, kad jai sunku, su viltimi sulaukti klausimų apie tai, kaip jaučiasi.
Kovoje su užplūdusiais jausmais ir mintimis Gintarė sako likusi viena. Vieną saulėtą vasaros dieną ji, stumdydama vaiką vežimėlyje šalia nedidelio, negilaus upelio ir pradėjusi galvoje piešti scenarijų, kaip palikusi vaiką šalia upelio pati sau pasidarys galą. Tąkart vėl padėjo paskaitų klausymas ir meditacija, tačiau jau atėjo aiškus supratimas: tokia būsena nėra normali.
Aplankiusią mintį, kad metas pradėti bendrauti su psichologais, tąkart teko nustumti į šalį – kad ir kiek ieškojo, vis atsimušdavo į sieną, o eiti pas specialistą šeimos klinikoje bijojo. Kaip dar viena išeitis atrodė regresinė hipnozė, jau buvo užsirašiusi seansui, tačiau, rodos, pats likimas vis atstūminėjo nuo to – į seansą ji taip ir nenuėjo.
„Galiausiai kreipiausi į moterį, kuri daro reiki energijų terapijas. Su ja labai daug susirašinėjau, labai atsivėriau, papasakojau nemažą dalį visko, kas buvo, nes jau jaučiausi geriau. Ji padarė terapiją, pasakė, kad porą dienų bus geriau. Praėjus dviem-trims dienoms viskas vėl sukilo – matyt, daug įtakos turėjo tai, kad viską jai papasakojau ir vėl sugrįžo įkyrios mintys“, – bandymus griebtis paskutinio šiaudo prisiminė ji.
Atrodė, viskas praeis, kaip ir visus kitus kartus, kad viskas bus gerai ir iškentės, kol pribrendo laikas dėti tašką – parašiusi moteriai su pagalbos prašymu, ji gavo psichologės kontaktus ir nedelsiant su ja susisiekė. Dabar sako gailisi tik vieno – kad to nepadarė anksčiau:
„Dabar man tikrai geriau. Nors bendravome tik du kartus, bet per pirmą pokalbį jai labai atvirai viską papasakojau ir man net akyse prašviesėjo. Užtruko pripažinimas, kad reikia kreiptis pagalbos, nes tai labai delikatus dalykas, kurio nenorėtum patikėti bet kam.
Norėjosi visus išgyvenimus patikėti žmogui, kuris tave 100 proc. supras, nenurašys ir leis išsikalbėti, palaikys, o ne sakys, kad iš tavęs reikia atimti vaiką. Tokie pasakymai gąsdina. Tada aplink save susistatai labai daug sienų, pradedi daug ko bijoti, galvoji, gal nereikia pagalbos, gal išsikapstysiu pati, pasivaikščiosiu, pradėsiu sportuoti ir viskas praeis.
Dabar pripažįstu, kad padariau klaidą neidama pas psichologę anksčiau. Aš viską kaupiau, sulaukiau momento, kai buvo visiškai blogai ir ėmiausi veiksmų. Po gimdymo moteris yra emociškai silpna, tik to dažnai neįvertina, nes visada nori būti stipri, eiti, daryti, bet pamiršta, kad yra pažeidžiama ir reikia save pasaugoti.“
Siunčia svarbią žinią
Pokalbiai su psichologe padėjo išsigryninti svarbią mintį – pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, kad galėtų pasirūpinti vaikais ir šeima. Tai – sunkus žingsnis, todėl Gintarė sako vis dar besimokanti tai daryti, patenkinti paprasčiausius poreikius ir nenustumti to į antrą planą.
Atvirai dalindamasi savo istorija dviejų vaikų mama ragina ne tik gimdyves nebijoti kreiptis pagalbos. Ji taip pat kreipiasi į visus, savo aplinkoje turinčius neseniai pagimdžiusių moterų:
„Labai svarbu nelaukti. Reikia atvirai, nuoširdžiai žiūrint į akis klausti ne tik apie kūdikį, ar jis miega, ar valgo, o paklausti, kaip laikosi mama, kad artimieji kartas nuo karto atvažiuotų elementariai padaryti valgyti, padėti padžiauti drabužius.
Ir, svarbiausia, jeigu vyras dirba, esi viena su vaiku, kad kažkas atvažiuotų pasišnekėti, pabūti kartu, galbūt turėti mamų grupę, su kuria galėtum išeiti pasivaikščioti. Tai yra beprotiškai svarbu, nes buvimas tarp keturių sienų žudo.
Artimieji turi būti akylesni, bent pirmus tris mėnesius, atkreipti dėmesį į jos kalbas, elgesį, nepamiršti, neapleisti, kuo daugiau kalbėtis, jeigu tik yra galimybė, pabūti kartu. Blogiausia, kai artimieji nepastebi, o mama yra pastoviame veiksme ir galvojime, pamiršdama pati save.“
***
VšĮ Krizinio nėštumo centras
Darbo laikas: I-V nuo 9 iki 17 val.
Kontaktai: Tel. 8 603 57912, el. pastas [email protected]
Nemokama pagalba teikiama gyvai, telefonu, internetu. Priklausomai nuo pagalbos poreikio, pagalbą teikia šie specialistai: psichologai, teisininkai, socialiniai darbuotojai, ginekologai, dulos, žindymo specialistės. Pagalba galima visoje Lietuvoje.
