Prabilusi apie dar vienus prabėgusius metus, Sandra tikina niekada neleidžianti gyvenimo skauduliams jos palaužti ar nuliūdinti.
„Metai buvo daugiau geri, nei blogi. Net jei ir buvo liūdnesnių momentų, aš per daug nenusiminu. Esu pozityvus žmogus ir per daug blogų minčių neprisileidžiu, visada manau, kad nėra neišsprendžiamų dalykų. Tikiuosi, kad artėjantys metai bus dar labiau veiklūs“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo atlikėja.
Anksčiau gimtadienių visai nešventusi moteris tikina, kad gimimo dienas dažnai paskatina švęsti artimieji ir draugai – juk paminėti tokią šventę reikia.
„Anksčiau išvis nemėgdavau švęsti gimtadienių, pastaraisiais metais vis susigalvoju kokią nors šventę. 40-ąjį jubiliejų atšvenčiau tikrai kaip reikiant. Šiemet buvo tokia mintis išvis nieko nedaryti, bet visgi pagalvojau, kad atšvęsti būtų neprošal.
Bet man tikrai ne trankume esmė, svarbu, kokie žmonės mane supa. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad reikia minėti ne tik jubiliejus, bet visus gimtadienius, nes niekada nežinai, kada jis bus paskutinis“, – sako ji.
Meilė muzikai
Muzikalioje šeimoje augusi, Sandra ryšį su muzika puoselėja nuo pačios vaikystės. Visgi jos gyvenime atsiradus kitoms veikloms, muzika kiek pasistūmė į šoną, o ją sugrąžinti į moters gyvenimą padėjo itin artimas ir svarbus žmogus.
„Mano tėvai tikrai labai muzikalūs. Mama dainuoja moterų ansamblyje, tėtis visą gyvenimą buvo muzikantu, tik dabar mažiau tuo užsiima. Muzika apskritai man iki 15-os metų buvo labai aktyviai mano gyvenime, dainuodavau konkursuose, įvairiose šventėse. Tik paskui taip nusprendžiau, kad suksiu kita linkme.
Gal prieš trejus metus Viktoro dėka muzika į mano gyvenimą grįžo. Nuo praeito mano gimtadienio muzika labai intensyviai mano gyvenime dominuoja. Man šie metai labiausiai kūrybiniai, koncertai. Neseniai baigėme labai sėkmingą turą, pradėjome naują. Po gimtadienio įnešime dar naujovių, – šypteli pašnekovė. – Smagu, kad šalia kitų darbų galime vystyti muzikinį kelią. Labai norisi nesustoti ir kuo daugiau daryti.“
Šiemet pasitraukusi iš populiarios laidos „TV Pagalba“ gelbėtojų gretų, moteris neslepia, kad televizija jai niekada netrukdė siekti ir kitų gyvenimo tikslų.
„Man puikiai sekėsi viską derinti ir būnant televizijoje. Ir apskritai esu toks žmogus, kuris prisiėmęs daugiausia veiklų moka viską suderinti. Aš mažai miegu, naktį man gimsta geriausios kūrybinės idėjos, ryte atsikeliu taip pat anksti. Dienos metu manęs visada laukia fiziniai, kasdieniniai, buitiniai darbai.
Nei gailiuosi, nei nesigailiu palikusi televiziją. Man tikrai ji netrukdė būti sėkminga atlikėja. Niekada nesiruošiu sakyti, kad negrįšiu į televiziją. Galbūt manęs kažkur labai reikės ir jei tuomet manysiu, kad turėsiu tam laiko, tikrai nespjausiu į galimybę išbandyti dar kažko naujo“, – kalba ji.
Scenos žavesys
S. Žutautienė neslėpė, jog prieš kelis metus ryžosi gyvenimo pokyčiams, o daugelį pasikeitimų jos gyvenime padėjo padaryti jos scenos partneris Viktoras Vaikšnoras. Visgi su savo komanda ji sutaria kuo puikiausiai:
„Komandoje esu vienintelė moteris su kitais vyrais, tad jie iš mano mažiausios mimikos supranta, kad kažkas yra blogai. Nepaisant ilgų naktų, nuolatinių koncertų ir buvimo kartu, trinties tarp mūsų visai nėra – galime kiaušinius kartu kepti viduryje nakties.“
Dabar dažnai scenoje besisukanti moteris neslepia, kad atlikėjos gyvenimas ją tikrai žavi:
„Žmonės koncertuose yra tokie tikri... Aišku, išleidus dainą ar naują klipą smagu matyti, kaip sparčiai kaupiasi peržiūros, pildosi komentarai. Bet tuo metu nematai gyvų akių. Per koncertus labai gerai matosi žmonės ir jų akys.
Daugelis galvoja, kad dėl nukreiptų šviesų į sceną mes nematome jų veidų. Iš tiesų matosi, kaip ploja, šypsosi. Žmonių šiltumas ir tas grįžtamasis ryšys atperka viską. Pavyzdžiui, per tris dienas turėjome 5 koncertus. Per paskutinius atrodė, kad jau visai apleidžia jėgos. Bet tokie šilti žmonės buvo, kad, atrodo visai pamiršome savo nuovargį. Buvome taip pasikrovę emocijų, kad niekas nebuvo svarbu“, – teigia atlikėja.
Prabilusi apie dar iki šiol ją pasiekiančią kritiką, moteris neslepia siekianti kuo labiau jai nepasiduoti ir nepasidaryti žmogumi, kuriuo jai būti būtų nesmagu.
„Noriu kai kuriose situacijose palinkėti maksimaliai save atiduoti, labai stengtis ir netapti blogesniu žmogumi. Noriu augti, nestovėti vietoje, nesublogti charakterio prasme.
Nors ir atrodo, kad užsiaugini storą odą, kad į neapykantą gali nebekreipti dėmesio. Visgi nors verskis per galvą, tos neapykantos vis vien būna. Vienus žmones neapykanta paverčia piktais, atrodo, kad jie pyksta ant viso pasaulio. Visi kiti tada atrodo patys prasčiausi, pikti ir bjaurūs. Tuo metu ir pasimato, kad vieni žmonės tau draugiški, bet juodina už akių. Labai noriu, kad nuo manęs atsisijotų netinkami žmonės, netikri draugai.“
