• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastaruoju metu apie jį buvo kalbama daug ir įvairiai. Mat Vytautas Šapranauskas – pirmo ryškumo žvaigždė Lietuvoje. Visada visur matomas ir įdomus. O kai tokie žmonės kur nors kuo nors išsišoka, kalbų visai Lietuvai – per akis. Gal kai kas plepa teisybės trokšdamas, bet argi liežuviu tą teisybę išmalsi?

REKLAMA
REKLAMA

Vakar aplankiau Vytautą Šapranauską jo namuose. Jau girdžiu kai kurių pasipiktinusių individų klegesį ir pavydžių ilgamečių gerbėjų dūsavimus. Ką gi, ten lankiausi jau nebe pirmą kartą. Pirmąjį buvau tada, kai Vytautas atsidūrė šlovės zenite, tada jo svetainės stalas dar buvo stiklinis ir ant jo statomi tos pačios materijos indai skambėjo labai aidžiai. Anuomet interviu užsitęsė ir tik mudu su Vytautu žinome, kuo baigėsi. Bet tikrai ne tuo, apie ką jūs pagalvojote.

REKLAMA

Dabar stalas svetainėje pakeistas. Vietoj ano stovi sunkus, medinis, antikvarinis, oda dengtas senųjų meistrų rankų darbo daiktas. Ir gardėsiai ant jo kiti – puikiose aukštose stiklo taurėse kvapni baltoji arbata. Ir naminis morkų pyragas (skanumėlis, liežuvį gali praryti). Vytautas dar siūlo kotletų (11 valandą ryto!), bet šito tai jau, ačiū, atsakau: „Juk ne kotletų kirsti susirinkome!“ Bet užtat iš Ievos gaunu puikiojo morkų pyrago receptą. Ir apskritai – Šapro namuose kvepia namais. Tik daiktų daugiau atsirado („Moteris“, – atsidūsta Vytautas). Ir pats Šapras kažkoks jaukus, naminis – ir nesimato šiandien jo veide jokių kovų, kančių ar ligų pėdsakų. Taigi pasikalbėjome mudu ne apie pastarojo laikotarpio „aktualijas“. Nors ir jas užkabinome – vos vos.

REKLAMA
REKLAMA

Vytautai, kaip gyvenate šiandien, kokios mintys sukasi jūsų galvoje?

Garsus rusų prozininkas Sergejus Dovlatovas kartą yra labai gerai pasakęs, kai jo panašiai paklausė: „O ką jūs šiaip veikiate?“ – „Nieko, – atsakė jis, – sėdžiu, skaitau, išgėrinėju, žiūriu, kaip žmonės gyvena.“ Tada perskaitęs tą frazę net nustėrau: mat pats darau visiškai tą patį. Stebiu gyvenimą. Man patiktų jį stebėti ir per didesnį atstumą, tik kartais esi įtraukiamas į patį sūkurį. Kartais jame pasijunti bejėgis – kaip kad aš neseniai. Bet sūkurys – laikinas. Kaip vanduo vonioje: ištrauki kamštį, sūkurys ūžt ir dingsta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nugyvenote jau nemenką gyvenimo gabalą, o jūsų amžiaus tarsi nematyti. O juk jums, berods, 53-eji?

Nežinau, man kažkaip niveliuojasi tos amžiaus ribos. Toks jausmas atsirado nuo 40-ies. Kol tu piemuo, metų skirtumas – didelis dalykas. Jei vienam dvidešimt, o kitam – septyniolika metų daugiau, pastarasis jau gali būti užsidirbęs milijoną. O ar tau 50, ar 60, ar net 70 metų – jokio skirtumo nejauti. Nes gyvenimo išmintį pradedi kaupti turbūt nuo 30-ties. Nors išmintis – slidus dalykas: išmintingas gali būti ir tas, kuris tik gulinėja po palme ir žiūri į debesis.

REKLAMA

Labai gali būti. Bet štai jūs pats smarkiai užimtas, iki ausų apkrautas darbais. Ar toks velniškas gyvenimo tempas ne klaida?

Jei būčiau labai išmintingas, turbūt nedirbčiau tiek, kiek dirbu dabar. Visus darbus susirašau į užrašų knygutę – ir ji yra pilnutėlė. Na, bet kol kas nenoriu išvažiuoti kur nors į kalnus, užsidaryti į vienuolyną, medituoti... Nesakau, kad nesiveršiu ten ateityje, visko gali būti, bet dabar nenoriu. Nesijaučiu priėjęs ribą, nors ir balansuoju ant skustuvo ašmenų. Darbo tempas beprotiškas, bet man kol kas jo reikia, man taip patinka.

REKLAMA

Man svarbu būti judesyje. Žinote, tai tarsi žmogaus širdies kardiogramos kreivė – nesvarbu, kuriame taške esi, žemesniame ar aukštesniame, svarbu, kad toji kreivė išvis yra. Tik retsykiais reikėtų susiorganizuoti gerą poilsį.

Tai gal rytoj eisite žvejoti? Juk anksčiau sekmadieniais puoselėjote tokią tradiciją.

Gaila, pastaruosius dvejus metus neturėjau kada žvejoti. Tada bent atsipūsdavau nuo žmonių, pailsėdavau. Jei būdavo bent vienas žmogus – tai jau ne žvejyba. Kartą Floridoje net pagavau ryklį. Norite, nuotraukas parodysiu? Tai mažiukas ryklys, smėlinis. Buvau užkabinęs ir didelį, bet po 40 minučių kovos man taip įsiskaudėjo galvą, kad jis paprasčiausiai nutrūko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vytautas Šapranauskas (Dainiaus Labučio nuotr.)Vytautas Šapranauskas (Dainiaus Labučio nuotr.)

Jei nebežvejojate, gal vis dar sportuojate? Kartą mačiau jus sporto salėje, bet nekalbinau...

Taip, vis dar sportuoju. Sporto salėje atsijungiu, net mobilų telefoną palieku. Nesuprantu žmonių, kurie eina takeliu ir šneka telefonu arba pasideda prieš akis laikraščius ir skaito. Sportuoti, mano nuomone, reikia ir galva, ne tik judesiu.

REKLAMA

Neveltui kadaise norėjote būti sportininku.

Taip, vienu metu labai norėjau, per tuos sportus net visus kaulus susilaužiau. Praktiškai ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti kurie nebuvo lūžę. Net kaukolė kelis kartus buvo įskelta – ne veltui Avinas. Bet žinote ką, kai pasižiūriu, visi pasaulio didieji buvo Avinai. Ir Williamas Shakespeare'as gimė balandžio 19-ąją, ir Charlis Chaplinas... Tai va taip, žodžiu, aš čia kažkada sužiūrėjau...

REKLAMA

Ta proga pacituosiu W. Shakespeare'ą : „Pasaulis – tragedija tiems, kurie jaučia, ir komedija tiems, kurie galvoja.“ Prie kurių save priskiriate?

Man labiau komedija. Bet žinote, turi būti ir to, ir ano, kraštutinumų geriau vengti. Kartais kalbama,  kad aktorius turi kankintis, jog sukurtų genialų vaidmenį... Nesąmonė! Man aktorystė nesisieja su privalomąja kančia. Nereikia būti Kristumi ir nebūtinai erškėčių vainikas turi badyti galvą, kad vaidmuo pavyktų. Man net labai „sunkūs“, „apkraunantys“ autoriai ne itin priimtini. Pavyzdžiui, Fiodoras Dostojevskis. Man patinka Antonas Čechovas. Atsimenate, kaip jis rašė: „Žmonės geria arbatą, o tuo metu keičiasi jų likimai.“ Grakštu ir teisinga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jūs esate talentingas, populiarus, geidžiamas aktorius. Ar galite apibrėžti kodėl?

Žinote, aš kažkaip apie tai negalvoju. O apskritai aktoriaus profesija tokia – arba tau duota, arba ne. Aktorystės negalima išmokti. Yra tokia teisinga frazė: geram daug nereikia, o blogam – niekas nepadės. „Darbas, darbas, darbas, o tik po to talentas“, – su šia Konstantino Stanislavskio fraze nesutinku. Pirmiausia turi būti talentas, o tik paskui – darbas. Ir tai su protu. Nes jei dirbsi kaip užsispyręs nemąstantis ožys, sienas versi galva, lengvai gali atsidurti kvailio vietoje. Ypač, jei šalia durys, kurias gali ramiausiai atsidaryti ir įeiti. O dar, kaip tyčia, dažniausiai būtinai toje vietoje, kur kažkas sieną daužo galva, būtinai iš kitos pusės kas nors laužtuvu ima ir įkala.

REKLAMA

Ar nemanote, kad talentingi žmonės gali daugiau sau leisti?

Dėl talento – prie tokių pasisakymų jau pradedu priprasti, bet žinau ir talentingesnių. Tačiau ką tai reiškia: „Gali daugiau sau leisti“? Gal kvailai pasakysiu, bet jei jau esi ką nors sukūręs, kas turi, sakykim, išliekamąją vertę, tarkime, kine... Pavyzdžiui, Di Caprio yra nuostabus aktorius. Na, ima jis ir kažką ekscentriško iškrečia – tai irgi vienas atsipalaidavimo būdų. Ir jei jis stovi ant galvos ar lifte be kelnių, ir jį taip nufotografuoja – kodėl jis turi teisintis? Baisiausia, kad iš karto smerkiama, iš karto sakoma: „Oi, jis sau per daug leidžia.“ Bet ką reiškia: „Daug leidžia“? Ką mes žinome, pavyzdžiui, kuo užsiima stalius, kai pareina namo? Gal užsideda moteriškus apatinius drabužius ir vaikšto po kambarį – irgi „Sau daug leidžia“. Bet koks kieno reikalas? Kol žmogus niekam nekenkia, niekam tai neturėtų rūpėti. Gal jis kiaurai persidirbęs ir pervargęs, todėl jam visiškai nebėra kaip išsikrauti.

REKLAMA

Todėl sakau: „Nenoriu būti abstinentu, nes mano sąmonė sveika. Nenoriu gerti antidepresantų. Kam man to reikia? Michailas Žvaneckis yra puikiai pasakęs: „Kas aš toks, kad negerčiau?“

Keista, tai buvo padėtis – humoristas, pats pakliuvęs į keblią padėtį...

Taip, jei ne žmonių palaikymas, dabar gal jau būčiau pasiekęs karjeros finalą. Arba dar blogiau.

REKLAMA
REKLAMA

Beje, aktorius Rolandas Kazlas viešai pasidžiaugė, kad jums vedant nelemtuosius „Auksinius svogūnus“ visi salėje buvę žiūrovai nusimetė kaukes. O jūs ar dažnai dėvite kaukę?

Visą laiką. Niekada niekam iki galo neatsiversiu. Net patiems artimiausiems žmonėms. Kiekvienas turi pasilaikyti savo paslaptį, turėti ką nors savo. Kam? Sau! Jei viską atiduodi, kas tada esi? Kam tada tau vidus, oda iš viršaus, kuri viduje kažką slepia? Ir bendraudamas su žmonėmis – jei tai privaloma aplinka, o tu joje būti nenori, būtinai užsidėsi kaukę ir tik ji tave išgelbės. Man tai paprasta. Bet jei kaukės nenoriu, tiesiog išeinu. Apskritai manau, kad visi vaikštome su kaukėmis, absoliučiai visi.

Mūsų jau minėtas W. Shakespeare'as yra aiškiai skirstęs aktorines kaukes: kareivis, teisuolis, sulysęs klounas su šlepetėmis, mylimasis, mokinys ir taip toliau...

O aš jau esu šiek tiek „sintetinis“ ir galiu būti bet kas: ir kareivis, ir advokatas, ir kvailelis, ir girtuoklis, ir išradėjas... Bet turbūt niekada nebūsiu herojus – mylimasis ir visiškai teigiamas personažas. Pačiam reikia būti labai teigiamam, o tai – savęs ribojimas. Būti teigiamu personažu, mano akimis – visiška degradacija. O neigiamas gali būti bet koks – net gali vaidinti teigiamą! Tada įdomu.

REKLAMA

Įdomu, ar tai gandas, kad jūsų šaknys egzotiškos?

Iš tiesų kartą vienas mano tolimas giminaitis atnešė parodyti genealoginį medį. Jame Šapranauskų šaknys ir iš Gruzijos, ir net iš Ganos Afrikoje. Ar tuo tikiu? Kodėl gi ne – visi mes iš Adomo ir Ievos. Ir šiaip aš menkai į lietuvį panašus. Kartais man sako: „Tu žydas.“ Mane žydai iš tiesų gerai priima, mes greitai bendrą kalbą randame (juokiasi).

Na, ir paskutinis klausimas. Pabaikite frazę: „Gyvenimas tai...

...sapnas. Ir jei jis geras, tai duok Dieve neatsibusti.

Post scriptum. Po interviu ėmiau klausytis Vytauto Šapranausko dainų. Pasirodo, jis dar spėjo kompaktinę plokštelę įdainuoti, nors mažai kas apie tai žino. Ant jos viršelio Vytautas toks teigiamas, rausvas ir pūkuotas herojus – toks, koks niekada gyvenime nebus. Ir už ką jo niekas niekada negirs. Bet turbūt, nepaisant visų silpnybių, girs ir mylės už kitką. Tačiau tai, be abejo, asmeninė nuomonė – jūs galite turėti savąją.

IRENA KAMIČAITIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų