• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vilnietės aktorės Ingos Filipovič charizmos – sunku nepastebėti. Apie karjerą teatre, įspūdingiausius vaidmenis ji užsivedusi gali kalbėti valandų valandas. Tačiau, Inga pripažįsta, kad jau daug metų neturėjo galimybės pasirodyti scenoje. Apie tai, ko šiuo metu labiausiai ji trokšta, kodėl nemėgsta vaidinti neįgalių vaidmenų ir koks įvykis atėmė pasitikėjimą žmonėmis, I. Filipovič pasakoja naujienų portalui tv3.lt.

10

Vilnietės aktorės Ingos Filipovič charizmos – sunku nepastebėti. Apie karjerą teatre, įspūdingiausius vaidmenis ji užsivedusi gali kalbėti valandų valandas. Tačiau, Inga pripažįsta, kad jau daug metų neturėjo galimybės pasirodyti scenoje. Apie tai, ko šiuo metu labiausiai ji trokšta, kodėl nemėgsta vaidinti neįgalių vaidmenų ir koks įvykis atėmė pasitikėjimą žmonėmis, I. Filipovič pasakoja naujienų portalui tv3.lt.

REKLAMA

Šiuo metu Vilniuje gyvenanti aktorė Inga Filipovič paklausta prasitarė, kad teatre nerepetuoja jau daug metų. Paskutinį kartą ji scenoje buvo vaidindama Kamerinio teatro spektaklyje.

„Šiuo metu esu likusi be darbo teatre, kaip sakoma. Eilinį kartą sakau, kad laukiu kol ateis diena ir mane vėl pakvies“, – nusišypso optimistiškai nusiteikusi moteris.

REKLAMA
REKLAMA

Mintys sukasi teatre

Inga atvira – teatro trūkumas ją dusina. Kiekvieną kartą užlipusi ant scenos ji jaučia atgaivą. Vienintelis siūlymas, su kuriuo ji dažniausiai nesutikdavo, būdavo prašymas vaidinti neįgalaus asmens vaidmenį.

REKLAMA

„Prisimenu, kai vaidinau Vilniaus neįgaliųjų teatre ir mane pakvietė vaidinti spektaklyje „Ubagų sala“. Perskaičiau šią Kazio Sajos pjesę ir kitą dieną atėjusi į aptarimą užklausiau režisieriaus, kodėl būdami neįgalūs turime vadinti neįgalius, kodėl negalime bent jau teatre pamiršti negalios ir vaidinti sveikus.

Tegul sveikieji pažiūri į mus ir pamato, kad mes sugebame jos nejausti. Aš ir pati esu susitaikiusi su tuo, kad mano negalia visada šalia manęs, nes ji nėra kaip batas, kurį galima uždaryti spintelėje arba išmesti. Prie to aš jau pripratau, tačiau, deja, mano liga progresuojanti, tad žinau, kad bet kada gali nutikti tai, ko aš dar nesu priėmusi. Visgi, tam ruošiuosi morališkai“, – tvirtina I. Filipovič.

REKLAMA
REKLAMA

Moteris yra tvirtai įsitikinusi, kad teatras, jos manymu, yra būtent toji vieta, kurioje galima absoliučiai viską pamiršti. Kad ir kaip jai beskaudėtų, ji eidama į sceną geba palikti savo negalią, savo asmenybę:

„Grimerinėje palieku Ingą, o į sceną žengia personažas, kurio reikia žiūrovams, režisieriui, kurį parašė autorius. Taip dingsta visos problemos, kurios yra susijusios su manimi.“

Inga taip pat tikina, kad jai niekuomet nebuvo priimtina vaidinti neįgaliųjų scenoje. Vieną kartą jai teko stebėti vieno spektaklio peržiūrą, kurios metu ji sunkiai valdė juoką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Pamenu, kad statė spektaklį „Poliklinika“. Peržiūros metu man sunkiai sekėsi sulaikyti juoką, tad pasibaigus spektakliui prie manęs priėjo režisierius ir paklausė, kodėl taip kvatojau.

Sakau, kad man juokinga buvo matyti aktorių, kuris vaidino šlubuojantį asmenį. Spektaklio pradžioje jis šlubavo viena koja, spektakliui įpusėjus – visai pamiršo, kad šlubas, tai ir lakstė, ir šoko, o pabaigoje prisiminė ir šlubuoti pradėjo kita koja. Sakau, taip juk negali būti, nes jeigu esi šlubas – šlubuoji nuolatos.

REKLAMA

Norėčiau ir aš taip galėti atsikelti, apsirengti standartiniais drabužiais ir apsimesti, kad man nieko neskauda, o vėliau prisiminti, kad visgi negalią turiu. Deja, taip gyvenime nebūna, todėl jeigu jau ir vaidini teatre neįgalų, toks ir turi būti“, – prisimena nusijuokdama I. Filipovič.

Kalbėdama moteris pripažįsta, kad rasti vaidmenį mažo ūgio ir vežimėlyje judančiai aktorei – sudėtinga užduotis režisieriams. Tačiau, dėl to ji nenukabina nosies ir tikisi, kad į sceną galės sugrįžti artimiausiu laiku. Jeigu ne kaip aktorė, tai bent jau kaip žiūrovė:

REKLAMA

„Noriu ir labai tikiuosi, kad ta akimirka ateis, tačiau visai nenoriu vaidinti žmogaus su negalia. Noriu scenoje turėti galimybę būti įgali (šypsosi).“

Įvykis, pakeitęs požiūrį į nepažįstamuosius

Didžiąją laiko dalį praleisdama namuose Inga skiria rankdarbiams. Pasiūlius draugei pabandyti verti aksesuarus, iš pradžių idėją peikė, mat manė, kad tokia veikla – ne jos rankoms.

„Draugė liepė primygtinai pabandyti, tad pabandžiau ir visai patiko. Vėliau pagavau kablį – prisipirkau karoliukų, kitų vėrimui skirtų įrankių. Prisidariau visko tiek, kad galėčiau dar vieną mugę parduoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau, iš manęs ne kokia pardavėja. Kito prekes parduoti galiu, tačiau tik ne savas. Dažniausiai savo gaminius išdalinu, jeigu matau, kad žmogui patinka, bet jis negali sau to leisti – padovanoju. Man gera tai daryti“, – teigia pašnekovė.

Šiuo metu Inga aktyviai prisipirkusi siūlų pina draugams, pažįstamiems iš Maltos ordino pagalbos tarnybos draugystės apyrankes. Pasak jos, tokius aksesuarus priklausantys organizacijai žmonės labai vertina. Būtent šiai, maltiečių organizacijai, ji priklauso ir pati:

REKLAMA

„Esu keliose nevyriausybinėse organizacijose. Kartais, paprašius, pasavanoriauju pas maltiečius, ypatingai tada, kai reikia suteikti informaciją, suorganizuoti transportą, stovyklas. Niekada neatsisakau padėti. Galima sakyti, kad esu tikras informacijos šaltinis (juokiasi).

Kažkada dirbau ir Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungoje, tačiau dėl krizės mane atleido, kadangi dėl pakeltų mokesčių nebeišgalėjo mokėti algų. Dabar, kartas nuo karto, turėdama laisvo laiko apsilankau įvairiausiuose neįgaliesiems skirtuose užsiėmimuose.“

REKLAMA

Pasak moters, būtent juose vyksta tikrasis gyvenimas – susirenka įvairaus amžiaus, negalių turintys žmonės. Tačiau, kaip teigia ji pati, bendraudama su jais, ji paprasčiausiai jų negalių nemato.

„Man patinka, kad susirinkę nekalbame apie savo ligas. Jeigu piešiame, tai piešiame ir bendraujame, jeigu darome rankdarbius – jais ir užsiimame. Vyksta tikras gyvenimas, ten daug ko išmokstu.

Būtų blogai, jeigu susitikę verktų ir skųstųsi, kad viskas aplinkui negerai. Žinoma, būna tokių dienų, bet pasisakome, padedame išspręsti problemas. Ačiū, Dievui, tokių kalbančių ir verkiančių pas mus mažai“, – atsidūsta vilnietė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasiteiravus, ar panašų požiūrį pastebi ir aplinkoje, kuomet eiliniai gatvėje sutikti žmonės nenukreipia žvilgsniu, I. Filipovič atvirauja, kad šiuo metu ne tik pasikeitė požiūris į neįgaliuosius, tačiau ir miesto erdvėse atsirado daugiau pritaikytų vietų.

„Prisimenu laikotarpį, kai mano artimas draugas gulėjo Šv. Jokūbo ligoninėje. Kadangi aš nevairuojanti, pas jį kas antrą dieną važiuodavau vėžimėliu per nepritaikytas vietas iki troleibuso.

REKLAMA

Viskas atrodydavo taip: atvažiuoju iki stotelės, sulaukiu 17-to troleibuso, atsidarius jam, per galines duris įkišu galvą ir pasiteirauju, ar yra vyrų, kurie mane gali įkelti, tada mane įkelia, o reikiamoje stotelėje ir vėl pasiteirauju, ar padės iškelti“, – pasakoja prisimindama ji.

Tačiau, tokia kasdienė praktika – prašyti nepažįstamųjų pagalbos buvo viena iš paskutiniųjų. Užteko vos vieno nemalonaus incidento, dėl kurio dabar Inga į kiekvieną siūlantį pagalbą žiūri itin įtariai:

REKLAMA

„Vieną kartą vienas vyrukas pasisiūlė mane užvežti į kalną, aš tokio siūlymo neatsisakiau, tačiau nuo to karto gavau baimę prašyti pagalbos. Tas vyras mane apvogė – iš kuprinės ištraukė piniginę su visais pinigais ir dokumentais, viskuo.

Dabar dėl šios priežasties stengiuosi visur vykti savarankiškai, tad jeigu nėra man pažįstamo asmens šalia, į visus žiūriu labai atsargiai. Žinoma, po savaitės piniginę atgavau, tačiau be pinigų ir su nebegaliojančiais dokumentais, nes juos visus teko perdaryti.

Buvo labai nemalonus įvykis, po jo praradau bet kokį pasitikėjimą žmonėmis. Netikėjau, kad gali būti tokių be sąžinės graužaties asmenų, kurie geba apšvarinti net žmogų su negalia. Dabar, jeigu prisireikia pagalbos, tai darau ne taip drąsiai kaip anksčiau.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų