Ką mūsų kariuomenė pasimokė iš dvejus metus trunkančio karo Ukrainoje?
Galvočiau apie kelis esminius dalykus. Visų ginklų sistemų jungtinumas – niekur nedingusi praktika ir teorija, kurią mes mokinamės. Kovos parodo, kad mes turime gebėti sujungti tankus, kovos mašinas, inžineriją, artileriją, oro gynybą į tą sistemą, kuri suduotų reikiamą smūgį tam tikroje vietoje. Sekanti identifikuota pamoka – svarbu yra jungtinumas. Kai sausumos pajėgos susijungia su kitomis, kaip aviacija, laivynas, kibernetika, tada turime multidimensinį sluoksnį, kuris dar labiau sustiprina veiksmą priešo nugalėjimui.
Trečias svarbus dalykas, kurį matome iš veiksmų Ukrainoje – vis dėlto, turime grįžti prie didelių vienetų junginių taktikos ant žemės. Mes turime orientuotis į manevrinę gynybą – manevruoti mūšio lauke, surasti jo silpną vietą, smūgiuoti.
Kyla diskusijų dėl tankų, dronų, ar jų reikia. Koks jūsų požiūris?
Manau, kad reikia ir, jeigu kalbant paprastai, jeigu norime manevruoti mūšio lauke, reikia turėti gebėjimus būti mobiliems, naikinti taikinius greitai ir turėti reikalingą apsaugą. Nesakau, kad tankai yra ta auksinė ar sidabrinė kulka. Manau, kad tai yra visa sistema – tankai, kovos mašinos, oro gynyba, naikintuvai, laivai su raketomis, ta pati žvalgyba, bepilotės sistemos.
Ar ta grėsmė yra tokia didelė, jog turime pulti ir ruoštis?
Ruoštis visada reikia, nes priešininkas turi dažniausiai pirmą balso teisę, bet manau mes šiai dienai turime parodyti, kad mes esame kartu su sąjungininkais, gebame greitai perdislokuoti pajėgas į rajoną.
Visą pokalbį pamatykite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
