„Labai svarbu, kad tokia diskusija vyksta Seime – įstatymų leidžiamojoje institucijoje, nes akivaizdu, jog išgyvendindami dar pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje susiklosčiusią gyvūnų priežiūros praktiką, turime juodu ant balto užrašyti, kad gyvūnų pančiojimas ir rišimas grandine yra blogis. Džiaugiamės, sulaukdami palaikymo iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos katedros mokslininkų, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų atstovų, su kuriais bendradarbiaudami galėsime pateikti būtinas teisės aktų pataisas”, – sako laikinai einantis VMVT direktoriaus pareigas Paulius Bušauskas.
Pasak pavaduotojo, nelieka jokių abejonių dėl neigiamų ūkinių gyvūnų pančiojimo pasekmių, tai – žaizdos, išnarinti sąnariai, skeleto pokyčiai, sutrikusi eisena, patiriamos traumos dėl suvaržyto judėjimo, negebėjimas apsiginti nuo mašalų bei patiriamas didžiulis emocinis stresas. Gyvūnų gerovę prižiūrinčios institucijos konstatuoja, kad ydinga pančiojimo praktika pastebima išimtinai mažuose, privačiuose ūkiuose, kuriuose laikomas vienas ar keli arkliai. Beveik 3000 arklių Lietuvoje gali patirti nepatogumų, nes tiek skaičiuojama pavienių ūkių, kuriuose galimai dar gajos senovinės tradicijos pančioti arklius, karves bei kitus ūkinius gyvūnus.
Ne mažiau kritikuota bei pasmerkta ir šunų rišimo grandine praktika. Ji taip pat būdinga pavieniams, dažniau – vyresnio amžiaus asmenims, gyvenantiems atokesnėse kaimo vietovėse. Rengiantis diskusijai, VMVT specialistai atliko ES šalių narių apklausą dėl šunų rišimo, užduodant tris klausimus: ar įprasta praktika laikyti nuolat pririštus šunis, ar draudžiama nuolat laikyti šunis pririštus, jei draudžiama nuolat rišti - ar tai daroma pagal nacionalinius ar regioninius teisės aktus.
Surinkus ir atlikus analizę, yra žinoma, kad Bulgarijoje, Rumunijoje, Suomijoje bei Prancūzijoje nėra draudžiama rišti šunis prie grandinės, bet taikomos išimtys: rišimas neturi kenkti šuns sveikatai, rekomenduojama kasdien vedžioti, suteikti pakankamai erdvės bei draudžiama rišti jauniklius. Kai kuriose šalyse galioja draudimas rišti šunis prie būdos, bet taikomos išimtys, pvz., Slovėnijoje leidžiamas šunų pririšimas, siekiant užtikrinti kontrolę ir fizinę apsaugą viešose vietose, priežiūrai, gydymui ar mokymui, treniruočių metu kaip varžybų, medžioklės ar kitos veiklos, kurioje šuo dalyvauja, ilsėtis ar nakvoti keliaujant arba būnant vietose, kur draudžiama įeiti šunims, Danijoje, Liuksemburge ir Vengrijoje galima pririšti laikinai su tam tikromis sąlygomis. Dalyviams pristatyti gerieji pavyzdžiai remiantis Olandijos, Graikijos, Švedijos. Tarkime Švedijoje teisės aktuose draudžiama nuolat rišti, tačiau labai detaliai numatytos išimtys, kada galima pririšti šunį, pvz., trumpų pasivaikščiojimų metu, dresuojant, ilgesnį laiką ilsintis gamtoje, šukuojant ar kerpant nagus.
Diskusijos dalyviai aiškiai sutarė, kad šiais laikais yra modernių gyvūnų priežiūros priemonių, kurios nevaržo gyvūno, kaip jautrios būtybės laisvės, nežaloja jo fiziškai ir emociškai. Akcentuota didžiulio šviečiamojo darbo svarba, kad apie netoleruotiną praktika būtų informuojami ją puoselėjantys asmenys, o tokia veikla turėtų būti užkardyta. VMVT atstovai pasiūlė įtraukti daugiau organizacijų ir privačius veterinarijos gydytojus, kurie dirba vietose ir geriausiai žino situaciją.
VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas Egidijus Mecelis pastebėjo, jog būtų tikslinga papildyti Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, aiškiai apibrėžiant, kas yra laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais, bei papildant punktą apie sankcijas, pažeidusiems gyvūnų laikymo sąlygas. Skyriaus patarėjas Giedrius Blekaitis pritarė, jog būtina ieškoti efektyvesnių kontrolės būdų bei įgalinti kontroliuojančių institucijų darbuotojus atpažinti bei užkardyti teisės aktų pažeidimus.
