Dauguma iš pavojingos teritorijos išvykusių gyventojų negrįžo, o tie, kurie liko, jau praranda viltį sulaukti geresnių laikų.
Viename iš labiausiai sugriautų namų visame Charkive atsirado žmogaus ir nevilties, kurią patiria daugiabučio gyventojai, vizualizacija.
Pasak piešinio autoriaus kino Ričardo, verkiantis kūdikis buto kampe nėra tas vaizdas, kurį žmonės turėtų matyti nuolat.
„Šis kambarys yra labai liūdnas. Taigi aš nepiešiu lauke, piešiu viduje. Nenoriu, kad žmonės tai matytų. Bet jei kas nors pateks į vidų, manau, kad tai jiems sukels asociacijų“, – pasakoja menininkas Ričardas.
Šiaurės Saltivka yra labiausiai nuniokotas Charkivo rajonas. Neapgadintų namų tiesiog nėra. Ir nors dauguma raketų atakų vyko pernai pavasarį, gyventojai vis dar jaučia nerimą.
„Tikiuosi, kad išgyvensiu. Kaip manote, išgygensim? Ar nepasikartos puolimas?“, – klausia Šiaurės Saltivkos gyventoja Svetlana.
Svetlana baiminasi, kad gali atsinaujinti intensyvus Saltivkos apšaudymas. Moteris yra vienintelė 9 aukštų namo gyventoja. Ji skundžiasi, kad ten nuolat įsibrauna plėšikai.
„Išėjau, o durys buvo plačiai atvertos. Ten gulėjo du saldainiai. Jie paėmė saldainius ir suvalgė pakeliui žemyn. Žiūriu, ant laiptų jų išbarstyta daugiau. Kažkokie keistuoliai. Arba narkomanai“, – pasakoja Svetlana.
O Ričardas nusprendė Šiaurės Saltivką nuspalvinti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. 25 metų iš Kinijos kilęs inžinierius, ten jis kūrė robotus, o ten piešia paveikslus ir maitina žmones. Sugriauto buto viduje tik vienas liūdnas piešinys, visi kiti darbai skirti vietiniams gyventojams pralinksminti.
„Šis yra apie labai garsų ukrainiečių traktorių, traukiantį rusų tanką. Tikiuosi, kad jį pamatę Saltivkos gyventojai pasijus laimingesni“, – teigia menininkas.
Afrikoje ir Tailande savanoriavęs menininkas taip pat tapė ant sugriautų pastatų sienų. Panašu, kad Ričardo sumanymas tikrai veikia. Bent jau močiutės Tatjana ir Olga buvo maloniai nustebintos.
„Jūs tik pažvelkite į šį siaubą! Ir jei kas nors atitraukia jūsų mintis nuo to, kažkoks pozityvumas, manau, kad tai yra geras dalykas. Manau, kad už tai jis nusipelno pagarbos“, – sako gyventoja Tatjana.
Moterys kasdien renkasi prie savo daugiabučių. Prie griuvėsių jos iškasa gėles ir persodina jas arčiau įėjimo. Olga taip veja nerimą keliančias mintis apie kariuomenėje tarnaujantį sūnų.
„Pirmąją dieną į manę pataikė bomba. Gyvenu čia. Buvau sužeista. Bomba pataikė į slenkstį, kai nešiau pomidorus žmonėms į rūsį. Pataikė. Trys neatsikėlė, aš atsikėliau“, – karo siaubus prisimena Olga.
Priešingai nei Olga, Tatjana buvo evakuota karo pradžioje. Tačiau grįžusi namo ji ilgai negalėjo atsigauti po patirto šoko.
„Žinote, turėjau valerijono pakuotę, ir aš taip op. Negaliu paaiškinti tos būsenos, kuri mane apėmė. Žinote, turėjau tokį norą pagauti bet kokį „kacapą“ ir jį uždusinti. Žinau, kad tai nėra labai gerai. Bet bent jau išlieti ant jo blogį už tai, ką jie mums padarė“, – pasakoja Tatjana.
Štai kodėl moterys puošia teritoriją: gėlės sukuria jaukumą priešais išdegusius daugiabučių namų langus. Visų šių žmonių širdies skausmas dar nenuslūgo.
„Tas plikas Kremliaus padaras. Noriu pasakyti į kamerą. Sapnuoju, kad jį įkišo į narvą, o visi žmonės eina ir spjaudo į jį. Kad ten būtų eilė kaip prie mauzoliejaus. Eitų ir spjaudytų. O šalia narve pasodinti Skabejevą, Simonjan, Solovjovą. Tai mano svajonė“, – pykčio neslepia Šiaurės Saltvikos gyventojas Nikolaj.
O kinas Ričardas baigia tapyti kitą paveikslą. Jis tai daro tik laisvalaikiu, nes rytais padeda savanoriams ruošti pietus išlaisvintų teritorijų gyventojams.
„Nebijau, nes žinau, kad daugelis čia gyvenančių vietinių gyventojų nebijo. Kodėl turėčiau bijoti?“, – klausia Ričardas.
Ričardo vizos galiojimo laikas Ukrainoje baigsis kitą mėnesį. Po to kinas vyks į Moldovą padėti ukrainiečių pabėgėliams.
Daugiau menininko darbų – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
